It’s all about people (įspūdžiai iš virtuvės)

(visų pirma tai labai atsiprašau už didžiosios įrašų dalies darkytą lietuvių kalbą: kalti angliški kompiuteriai arba mano nemokėjimas jais naudotis…)

Šįvakar gražiausia pasaulio porelė išėjo parodyti savęs pasauliui, o man buvo taip žavu (hmm, man regis per dažnai vartoju šitą žodį..), kad net pavydėt nesugebėjau. O mes likom su kiek paprastesniais, su nuo dieną keptų blynų likusiom braškėm, arbata iš pakelio, į kurią įpylus šlakelį pieno vis dėlto pajunti anglišką dvasią, su Ovidijum, gitara (…pažiūrėk į mane, mano kojos basos… lūpos tylai sudėtos) ir senu geru sėdėjimu virtuvėj.

Ir kas čia ypatingo? Kažkaip pagalvojau, ką labiausiai gyvenime mėgstu veikti, ir, keista ar ne, labiausiai mėgstu kalbėti su žmonėmis. Kad ir kaip būčiau priklausoma nuo Beethoveno kvartetų ar Marčėno poezijos (beje, KODĖL buvau tokia kvaila ir į lagaminą prisikroviau daugybę skudurų, ir nė vienos knygos. Gėda. Labai gėda.)

Nes tik žmonės, gestai, akimirkos, juokas, tylos po žodžių ir prieš žodžius, žvilgsniai, visa visa tai sukelia tą momentinį jaudulį viduj, kai pasijunti laiminga ir nori kam nors tai pasakyti, net jei apskritai nelaikai savęs labai laimingu žmogum. Kita vertus, šitie pokalbiai gali sukelti ir baisiai gilų liūdesį…

Taigi įspūdžiai iš virtuvės. Vienas virtuvėje sako, kad žmones reikia keisti, jeigu jie negerai elgiasi. Kad nedisciplinuotus reikia siųsti į kariuomenę. Kitas sako, negali žmonių pakeisti, kai jiems netoli dvidešimties, pokytis turi eiti iš vidaus. Jeigu žmonės negeri, reikia laukti, kol užaugs nauja karta. Reikia ją auginti. O trečias virtuvėje sako, kad galima žmones stebėti, net jeigu jų nesupranti. Sako, įdomu. Nesiginčiju. Bet tokiam stebėjimui reikalingas kažkoks vidinis nekonfliktavimas su savimi ir tvirtas tikėjimas tuo, kuo tiki, nes aš negaliu ramiai žiūrėti, kai žmonės gyvena/elgiasi/galvoja/kalba taip, kaip man atrodo esant neteisinga. Be jokios vilties pakeisti pasaulį ar ką nors kokią jo dalį, bet vis dėlto negaliu ramiai žiūreti. Nervas ima.

Taigi kai sutinku ką nors kitaip begalvojantį, man atsitinka vienas iš dviejų dalykų: arba ginčijuos (kol nepritrūksta argumentų), ne dėl paties ginčo proceso įdomumo, bet dėl šito nesugebėjimo ramiai žiūrėti. Arba, dėl savo drovumo, nutyliu savo nuomonę ir tada man būna labai labai liūdna, nes atsiranda tokia prieštara viduj, tarp to, kokį įsivaizduoji pasaulį esant ir to, koks jis iš tiesų (?) yra. Kai nebelieka kitos išeities, kaip tik susitaikyti su faktu, kad yra pasaulyje žmonių, kurie visai netiki Dievo buvimu, puikiai be to apsieina ir nesupranta, ką tie krikščionys veikia savo architektūros šedevruose. Arba kad yra pasaulyje žmonių, kurie mano, kad santykiai tarp vyro ir moters yra pagrįsti seksu, o ne kažkokia ten meile, kuri gal išvis neegzistuoja, arba egzistuoja tik kokių ten testosteronų ar ko pavidalu smegenyse, ir kad tokių pačių yra šokolade, ir kad šokolado valgymas nelabai kuo skiriasi nuo įsimylėjimo. Negana to, kad žmonės taip galvoja, jie dar puikiausiai sugeba tą savo nuomonę pagrįsti (neduokdie, dar ir moksliniais argumentais), ir tada tai jau visai man būna liūdna. Nes ką aš, man taip tik taip atrodo, nieko konkretaus aš jiems negaliu pasakyt, nei apie Dievą, nei apie meilę. Apskritai tokie nelabai konkretūs reikalai.

Ech, vis dėlto labai žavu. Viskas ką šnekam – apie tuos pačius, žmones. Tai todėl ir čia galvoju, kaip jie sugalvoti, tie žmonės. ŽMONĖS.

Hmm, o kur dabar Londonas? Londonas čia ir visur. Septyni milijonai skirtingų teisybių. Baisu daros, nes grįžt nebenoriu, todėl poryt pagiedokit himną ir už mane. O aš čia giedu I got to be a part of it (New York New York) ir Can’t help falling in love. Bet kokių yra dainų apie Londoną?

ne visai suprantu, šita daina apie išėjimą ar grįžimą namo, bet man gal truputį apie Londoną. Tai ją irgi tyliai sau pagiedu, kai nieks negirdi.

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna - liepos 3, 2010.

3 atsakymai to “It’s all about people (įspūdžiai iš virtuvės)”

  1. Baba tavęs labai pasiilgo. Bijo, kad tavęs daugiau nepamatys, numirs tau nespėjus sugrįžti. Taip baisiai graudžiai verkė skaitydama tavo įrašą. Nors kai perskaitė pralinksmėjo :)

  2. yra daina apie londona, ir visai nebloga : 7

    Mel Torme – A foggy day in London town:

  3. Puiki kokia daina:)
    giedam giedam himnus, keliam vėliavas!
    ir ir ir džiaugiuos, kad viskas liuks:)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: