Apie blaskymasi ir susipainiojima

Baigiu priprast cia. Nuo tuscio kambario, kurio vienintelis pagrazinimas – mano saikinga netvarka (ech, ir kodelgi niekas man taip ir nepadovanojo Ludwigo van portreto… ;)), nuo sudetingos karsto-salto vandens sistemos duse ir specialios pagedusio virdulio naudojimo technikos, bumpsejimo laiptais aukstyn zemyn, medinio suoliuko apzelusiam sode su kvepianciais narcizais ir voverytem ir lenku bei juodaodziu pilno South East Londono rajono. Baigiu priprast prie begimo kasryt to catch the train, if I’m lucky, menedzeris J. (Kotryna, skolinuosi is taves mada trumpint vardus, tikrai taip geriau) baigia priprast prie mano velavimo, o as baigiu priprast prie milijonines Waterloo stoties (nieko bendro su ABBA, bet Evelina, aciu uz daina:)). Ir nors dar kartais supainioju traukinius, bet baigiu priprast prie visko – prie nepaliaujamo miesto uzesio, kurio galiausiai nebegirdi, ir kvykianciu nelietuvisku pauksciu uz lango.

Baigiu ismokt pamoka apie laikinuma. Juk dar pries kelis menesius buvau tokia tikra tuo, ka darau ir ko noriu is gyvenimo. Matyt, kai tik pernelyg ilgai uzsisedi vienam laike, vienoj samonej, vienoj erdvej ir minty, tau butinai yra metama kas nors netiketo. Ir visai ne ant galvos, bet kazkur vidun. Ikrinta (…atverkite langus, sielas, duris, pinigine ir sirdi – o gal kas ikris…) grizimo namo, issukio arba toliu troskimas, del kurio paskui ir atsiduri kazkur visai netiketoj vietoj.

Taigi purvinu vandeniu (nes Zs. sake nera cia reikalo per daznai ji keist, juk ne savo namuos esi) plaunu grindis kepyklelej  ir galvoju, Dieve mano, kaip tai nesirisa su ta pacia manim, kuri dar pries tris savaites rimciausiai atsakinejo i oponentes klausimus ir rase ese apie Z. Froido estetikos samprata. Juokingiausia, kad kodelgi ne, galiu isplaut grindis ir nesiot simta kavu su bandelem ir tada beplaudama indus ramiai sau svarstyt apie teksto adaptacijos muzikos kurinyje problematika.

Ir nors dar blaskausi, bet man kuo toliau, tuo labiau aisku, ko vis delto as cia atvaziavau, kodel neuzmiegu naktim, kodel taip megstu traukinius, kodel stengiuosi viska viska daryt ir… kodel vis dar labai noriu eit gerti sampano ant kokio nors stogo, butinai per lietu.

Baigiu priprast, bet kazkaip numanau, kad sitas procesas begalinis.

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna - liepos 17, 2010.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: