My unusual type of art

Sitoj G. kepyklelej, kur dirbu, kasos turi atskira padala – “Rosy“. Ji lankosi cia kasdien, daznai ir ne po karta, ir visad geria cappuccino su sojos pienu, o salia turi but patiekiama puse stiklines karsto vandens ir mazutis indelis pieno. Anadien sakiau Zs., jei cia nedirbciau, buciau kaip Rosie, nes sita G. kepyklele tikrai yra vieta, kur verta uzeiti. Na ir kas, kad brangu. Uztat Dieve, kiek praranda visi tie, kurie nezino, koks tai yra geras jausmas, kai Gr. atsimena kokia kava geri (speju, jis atsimena maziausiai 30 zmoniu pomegius), KAIP jis sugeba ja tokia skania padaryti ir ypac, koks tai yra jausmas, kai gaunu puodeli double latte po 8 valandu darbo ir zingsniuoju per gimdyviu rajona (jos, beje, sudaro apie 70 proc. musu klientu) Cl. J. link traukiniu stoties (atsiprasau uz kartojimasi, bet KAIP as megstu traukinius).

Beje, vengras Gr. Jis daro skaniausia pasaulyje kava su kokios tik nori formos pieno putos sirdelem on the top, diena is dienos is jo mokausi the art of making coffee, jis neklaustas pastebi, padeda ir paaiskina, ko nesuprantu, nezinau ar nemoku ir spinduliuoja draugiskuma (iseitu puikus kokio filmo epizodas, jei kas nufilmuotu, kaip Gr., be galo taikliai parodijuodamas italiska sukciojanti akcenta, kreipiasi i gal net per grazu kaip vyriskos lyties atstovui, italiuka F. – “Bambino!“ – ir tiedu, labai draugiskai vyriskai susikabine per pecius, tokie visai visai skirtingi, zingsniuoja laukan). Gr. kai persirengia nedarbo drabuziais atrodo beveik kaip metalistas ir mazai sypsosi, uztat (neitiketina, jam tik dvidesimt ir jis niekur nestudijavo) pakeliui i Waterloo jau keleta kartu su Gr. snekejom apie megstamiausius filosofus, krikscionybes doktrinas ir antikine literatura (Senatus Populusque Romanus, sako Gr., o as, zinok, Kotryna, net ir cia radau kam padeklamuot Horaciju : ) Non omnis moriar…) Zodziu, puikus tas Gr., turbut isimyleciau, jei nebutu uz mane jaunesnis ir (kas be ko) uzimtas.

Turbut isimyleciau ir vadybininka J., kuris gal ir nera pati silciausia asmenybe pasaulyje, bet ji isimylet galima tais trumpais momentais, kai J. nusimeta boso vaidmens nasta ir tikrai nuosirdziai susirupines klausia (aisku, pries tai susnekejes grieztu tonu, kaip ir priklauso bosui), kodel gi as ir vel veluoju, kas gi man nutike ir ar tikrai as gerai jauciuosi. Gerai jauciuosi, tik jam skolinga truputi, uz tai, kad “megsta mane kaip zmogu“, uz tai, kad dar neatleido, uz tai, kad is savo kisenes nupirko traukinio bilieta, uz tai, kad paragaves pagyre mano kava ir uz tai, kad tobulai intonuodamas visus gitaros solo epizodus svilpauja  kas antra kepykleleje skambancia daina, tuo pat metu darydamas viska, ka darom mes – nesvarbu, kad gal vadybininkam ir nepriklauso plauti indu.

Allora, kaip net ir cia kartais sakoma. Moteriskoji komandos puse  – M. su kuria vis aikciojam viena kitai “Ma che bella che sei!“ ir negalim atsidziaugt, kokios mes viena kitai grazios. I. is tos pat salies kaip ir M. bei F., cia dirba jau seniai, jai apie 30 ir ji kartais atrodo nuo visko pavargusi, ir kai ka nors sumaisau (mama, nepanikuok, normalu ka nors sumaisyti, kai pirma menesi dirbi), I. moka labai labai motiniskai nusisypsoti, papleksnoja man per peti ir sako: “Go, have a break, darling.“ Visai kitokia vengre A., tinklinem pedkelnem ir zvilgancia stilinga sukuosena. Ji visada truputi rekia (cia gal gerai, J. sake, anksciau buvo toks pat tylus, kaip as, bet kai pradedi dirbt restaurant business, turi ismokt, kaip ir jis ismoko ir kaip A. ismoko, buti noisy) ir A. visada truputi flirtuoja. Ji puikiai moka angliskai, bet labiausiai megsta Present Simple laika (cia tik as varginuos naudoti visokius Future Perfect Continuous, kol visai susimaisau ir pamirstu, ka norejau pasakyti) ir kiekvienos frazes pabaigoj prideda istiktuka yeah?! kylancia intonacija: “I give you some sugar, yeah?!“. Vis delto idealiausiai sitoj vietoj tinka dar viena vengre (!) Zs., truputi apvalute, sviesiaplauke ir labai miela. Nepamirsta ji pasiulyti bandeliu ne tik klientam, bet ir sau bei man. “Try this, and then try this, and this one, and also this and this as well. “ Kepyklele prarastu puse savo sarmo ir be italo Pepe, kuri neatsitiktinai priskiriu prie moteriskosios puses. Pepe tiek pastacius, tiek paritus, plikas ir jam virs keturiasdesimt, jis ne zingsnio nezengia be papustu lupyciu ir plasnojanciu rankyciu, be italisku akcentu, o ne kokio nors atsiprasymo intonacija atmiestos  frazes “I’m sorry, darling“, tinkancios norint kur nors praeiti. I ta pati filma deciau ir epizoda is deep cleaning vakarelio, kai Pepe niekaip negalejo atsiklausyti ir vis soko lambada.Ech, sita tai reikejo matyt…

Ne visus cia suminejau, ir kazi ar bent kiek atspindziu, kokia zavi vieta yra sita G. kepyklele. Ir jauciuosi skolinga P. tukstanti pyragu, uz tai, kad cia dirbu. (P.S., tiek P., tiek kitus namiokus pyragais maitint visai nesudetinga, todel, manau, tukstancio pyragu skola laikui begant grazinti pavyks ; )

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna - liepos 22, 2010.

Vienas atsakymas to “My unusual type of art”

  1. kaip gražiai gyvenat! norėčiau kada nors užsukti į G. kepyklėlę :)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: