Irasas, kuris turejo buti tamsus ir saltas

Sitas irasas turi visas teises buti tamsus ir saltas. Nes oras toks Londone. Ir Vilniuj. Nes lapkritis yra laikas liudeti. Nes kada nors turi liudeti, kitaip nezinosi, ka reiskia dziaugtis, o Koheleto ismintie.  Ir dar yra kitu priezasciu.

Bet sitas irasas toks nebus, nepaisant oru ir prognoziu. Sitas irasas labiau nei kada nors tiki Likimu. Sako, sudetingiausias dalykas suaugus yra priimti sprendimus. Netiesa! O naivume, dabar suprantu, kad negalim patys net nuspresti, kad spresim. Kaip mokykliniam fizikos uzdaviny, viskas duota, o rasti nepriklauso nuo musu, priklauso nuo to, kas duota. Likimas, kaip as kartais vadinu Ji, esanti aukstai ir auksciau, su didziausiu svelnumu mus apgauna. Nekaltinkit meluojanciu, nes jie nezino, kad viskas yra taip, kaip turi buti. Taip ir ne kitaip. Juk M., graziausia mergaite G. kepykleleje ir visame pasaulyje, nematyta kelis menesius ir nekalbinta niekur uz kepykleles ribu, nezinojo, kad reikia mane siandien nusivesti i puba ir man pasakyti seniai zinota tiesa, kad gyvenimas per trumpas vel ir vel permastineti savo beprotiskai svarbius liudesius. Nes o kas, jei gyvenimas baigsis rytoj arba kita savaite? Argi mes ka zinom?

Taigi byrant vienai mano meilei (deja, pripazinkim tikrove, esu jau pabudusi), bunda kita, senoji. Ne veltui sirdis plake kaip isimylejus, einant Gedimino prospektu nuo universiteto link akademijos. Ne veltui destytoja, su kuria anksciau nesu net snekejus, paprasyta tik pasirasyti popieriuka, pasake, kad dirba su studentais ir pries, ir po. Ir o, kaip butent dabar man sito reikejo! Nes dar tik pries kelias savaites nenorejau ne ziureti tekstu apie tekstus pusen. O dabar atejo laikas.

Tekstai apie tekstus, viskame as galiu juos iziureti ir viskas man yra savotiskas tekstas, placiaja prasme. Ir kokia man zavi sita pasaka be galo, jei eitume toliau, pavyzdziui, siandien traukiny pakeliui i darba atsiverciau Kaune pirkta Litmeni ir taip smagiai perskaiciau puiku teksta apie teksta apie teksta.

Vis delto, kad sitam irasui butu ipusta ir kiek paliudejimo: pasaka be galo man primena mano nubudimus. Nes jei anksciau (regis, ir rasyta buvo apie tai), nenorejau nubusti is sapno ir labiausiai nenorejau tiketi, kad sapnuoju (hmm, juokinga, visgi kazkodel jau seniai ivardijau tai kaip sapna), tai pastarasias kelias dienas labiau uz viska norejau sita tustuma ir liudesi buti tik susapnavus. Atmerkciau akis is ryto, saule sviestu pro langa ir akimoju suprasciau, kad visi liudesiai tebuvo tamsus ir saltas sapnas (vakar buciau sakius kosmaras, bet dabar jau nebesakau).

Tai vel viskas kartu – ne nebandau nieko nuspresti, ne mano valioj, kas zino, kiek kartu dar nubusiu iki to tikrojo nubudimo (kai netiketai pati sau duosiu koki nors netiketa atsakyma i koki nors netiketa salia nubudusiojo klausima), ir dabar tik su dziaugsmu mylesiu savo skaitomus tekstus (apie tekstus) ir karts nuo karto parasysiu koki teksta, pavadinsiu ji irasu, ir jis bus pilnas gyvenimisku, zmogisku, literaturisku ir muzikisku tekstu (galbut ir apie tekstus).

P.S. Beveik du menesius nieko naujo cia nebuvo irasyta, bet nereikia daryti isvados, kad sis yra intensyvesnis laikas mano gyvenime, todel dabar du padieniui. Ne, tiesiog atejo laikas rasyti, o Koheleto ismintie.

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna - lapkričio 20, 2010.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: