Imkit mane (?) ir skaitykit…

Tikiuos pernelgy nenusifilosofuodama išdėstyt savo mintį. Nes baisi mintis.

Iš kažkurios čia pusės begalvodama (aš gi visad (per) daug galvoju, žinot) staiga netikėtai supratau, kad aš siaubingai ir nuolat ŠVAISTAUSI JAUSMAIS IR/AR EMOCIJOM. Į visas puses. Kam pakliūna pasakoju visus savo išgyvenimus. Čia prirašau už širdies griebiančių išpažinčių. Facebooke visais įmanomais būdais mėginu atrodyti laiminga. Ir turbūt atrodau, bet ką daryt, kai kitą dieną nebesijaučiu laiminga? Paskelbt pasauliui, kad man vis dėlto blogai, ar jaustis apsimelavusia veidmaine, nes juk tik ką skelbiausi bepradedanti naują gyvenimą? Ar gal geriau būtų išvis niekam nieko nesakyti? Bet negaliu, kažkaip norisi… Žinot yra toks posakis, nešvaistyk savęs, ar kažkaip panašiai. Tai va, aš būtent tą ir darau, diena iš dienos, į kairę ir į dešinę! Ir beveik nieko sau nepasilieku, nebent dalykus, dėl kurių gėda. Na, gal dar šį bei tą, bet tikrai labai nedaug.

Ir šiaip yra keista, kad man tokia mintis dabar atėjo, nes juk visad ir aš, ir aplinkiniai sutartinai laikėm mane santūriu, droviu, ramiu ir tvirtai stovinčiu ant žemės žmogumi. Hmm, matyt mes su aplinkiniais klydom. Arba dar gali būti, kad tai skvarbiaakio berniūkščio vardu Londonas poveikis, kuris tik dabar pareikalavo būti pateiktas išvados forma. Išvada skamba taip: aš esu be galo atviras žmogus. Negaliu tik nuspręsti, ar čia gerai, ar ne.

Emocijoms šitaip nepaaiškinamai keičiantis, aš bijau, kad mokausi cinizmo. (Nemėgstu cinizmo. Nemėgstu sarkazmo. Nemėgstu šypsenų puse lūpų. Noriu, kad visi būtų labai atvirai emocionalūs, naiviai romantiški ir…) Nes dievuliau, juk kaip suprasti, kas aš tokia, kokia aš, ką jaučiu ir ko noriu, jei vienądien myliu, kitą jau nelabai, trečią pasaulis pilkas ir man niekas nerūpi, o ketvirtą aš visa susijaudinus, nes važiuoju į Niujorką! Anei jokios logikos.

Galų gale man neliko nieko kito, tik prisiminti, ką S. sakydavo, iki kol aš liepiau jam nešnekėti man taip, nes verksiu. Visa tai tik tam tikrų cheminių medžiagų reakcijos smegenyse, hormonai, testosteronai ir kitoks man nepažįstamas velnias. Šitie dalykai man nepažinūs, aš jų nevaldau, tai vyksta be mano žinios. Taigi emocijos – tai ne aš. Ir aš galiu dabar atsiriboti, nusiplauti rankas nuo visko, ką kada esu pasakius. Nekreipkit dėmesio. Tai buvau ne aš.

O man vis atrodė, kad viskas taip tikra, taip gilu ir šventa, ką jaučiu. Pasirodo, galimas daiktas, kad nieko tikresnio už iškrintantį ir tą pačią dieną nutirpstantį sniegą aš niekad ir nesu patyrusi. Kas dabar įrodys, kad to sniego iš tiesų buvo?..

Tad imkit ir skaitykit. Tik negaliu pažadėt, kad čia iš tiesų aš rašau. Nors dar kiek turiu vilties, kad kartais tos emocijos kažkokiu būdu yra nuvalomos ir gali įžiūrėti kiek tikrumo, bet tikrai nežinau kurioj vietoj švaru, o kur apsinešę. Aš nežinau, kas esu. O juo labiau, kas esat jūs.

(P.S. Šiandien vienos iš mano buvusių meilių gimtadienis. Gal ir ne meilių, gal man taip tik atrodė kadaise, kai buvau dar jaunesnė ir kvailensė, nei dabar esu. Na, bet gimtadienį vis dar atsimenu. Labai maža vilties, kad jis čia skaitytų, bet ką gali žinot, tai dėl visa ko sveikinu : ) )

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna - gruodžio 19, 2010.

Vienas atsakymas to “Imkit mane (?) ir skaitykit…”

  1. ims ir patiks:

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: