Priešpavasarinis, tikiuosi

Aš nežinau, ar čia kaltas Vakarų Europos pertekimas visomis įmanomomis materialinėmis gėrybėmis, ar tiesiog nusiėmiau rožinius akinius, bet labai daug purvo matau aplink save. Melas, neištikimybė, išpuikimas, kerštas, veidmainystė, valdžios troškimas ir naudojimasis ja ir dar visokie nukrypimai. Visi anksčiau ar vėliau nuo šitų dalykų tiek nukenčia, tiek jais užsiima, tik vieni suvokia, kad tai blogai, o kiti įkrinta į dar didesnį purvą, vadinamą nuodėmės saldybe. Bet net ne tai liūdniausia. Didžiausias blogis ateina tada, kai imama save teisinti. Ir o, kaip lengva yra tai padaryti! Esu silpnas, aš tik žmogus, paauglys, mergaitė, aš toks jaunas, aplinka kalta, mane įkalbėjo, privertė, neturėjau kitos išeities ir panašiai… Šitaip paprastai nusimetami sąžinės likučiai, arba paslepiami, į giliausius sielos užkaborius, kur net pats jų savininkas negirdi ir nemato. Ir tikisi, kad anie niekad neišlys. Dar per trumpai gyvenu, kad pasakyčiau, ar tikrai kada išlenda. Bet tikiuosi, kad taip.

***

Atsidaryk bet kurį internetinį pažinčių tinkalapį, viršutiniame kampe mirga skaičiukai – 211 567 gyvenimu totaliai nusivylę žmonės šiuo metu online. O kiek dar ne online. O kiek dar naudojasi kitais tinkalapiais. Ir ką jie ten veikia. Nebijo Dievo, pasakytų močiutė iš Lietuvos kaimo. Ir deja, ji būtų teisi – Dievo sąvoka šitam pasauly nebeegzistuoja, o jei ir egzistuoja, tai tokiu iškreiptu pavidalu, kad net nebesinori šito žodžio rašyti iš didžiosios raidės. Jokio hiperbolizavimo – per kone 8 šitam mieste praleistus mėnesius nesutikau nė vieno bent kiek religingo brito. Nesakau, tikrai nesakau, kad visi turi būti stropūs pavyzdingi katalikai, juk žinot, kad ir iš manęs pačios nekokia davatka teišeitų, bet kad nė vieno! Bet kokios šnekos apie religiją jų lūpose sukelia gailesčio kupiną šypsenėlę, tokią visai nuoširdžią ir tėviškai brolišką, tokią žmogaus absoliučiai įsitikinusio tuo, ką manosi žinąs – vaikeli, baby, ar gal negirdėjai apie Darviną? Jis juk seniausiai viską paaiškino, iš kurio tu amžiaus? Ir tai liečia ne tik krikščionybę ar katalikybę (nors, beje, popiežiaus jie nekenčia labiausiai, ir nekenčia čia nėra per stiprus žodis, nekenčia labiau už kriminalinius nusikaltėlius ir žudikus manijakus; esu girdėjus labai neprastų argumetacijų, kodėl), net ir bet kokį kitą labai savitą ar net lakiai fantazijai artimą aukštesnės jėgos ar kokio personal jesus vaizdinį turintis žmogus jų akyse, švelniai tariant, yra keistokas. Na, panašios reakcijos Lietuvoje dauguma atvejų sulauktum pareiškęs, kad šventai tiki dantukų fėja ir dar jai meldiesi.

Taigi visi šitie žmonės turi abejonių nekeliančius paaiškinimus viskam ir pasiaškinimus dėl visko. Viskas aišku kaip daugybos lentelėj, kaip du kart du yra keturi, kaip plaktuku kalant vinį į lentą – taukšt taukšt ir jokių abejonių. Nebėr į ką čia per daug gilintis. Panašiai  elgiamasi ir su savo nuodėmėm, jie sako – I just want to have some fun.

***

FUN – stebuklingas trijų raidžių darinys, bent man dvelkiantis beprasmybe. Kai sąžinės likučiai ima lyst laukan, gydytojai ir vaistininkai pataria naudoti šį vaistą – fun. Just for fun. 211 567 žmonės vien internetiniame pažinčių tinklalpyje savo žaizdas dangstantys tuo vieninteliu į jokius klausimus neatsakančiu ir jokių problemų neišsprendžiančiu FUN. Ir aš nuoširdžiai netikiu, kad padeda. Tai kaip ibuprofenas, kai skauda dantį. Kiek ilgai jį vartosi? Galbūt kurį laiką padės, bet vis tiek anksčiau ar vėliau reikės sėstis į dantisto kėdę, kad ir kaip bijotum, kad ir kaip skaudėtų. Antraip gali prarasti dantį. Arba sielą.

***

[14:21:01] A: ka jam jauti?

[14:21:09] B: nieko

[14:21:10] B: :D

[14:21:15] A: :DDDDDD

[14:21:43] A: ir cia gyvenimas prasideda.. :DDD

Faktas kaip blynas, toks pat aiškus mano sąmonėj, kaip kad nėra dantukų fėjos (dėl kalėdų senelio dar abejoju), ir niekas manęs neįtikins esant kitaip: jau niekada man niekas nebebus kaip buvę, ir jau niekad niekas nebebus taip stipru ir tikra. Dabar visos šypsenos tik puse lūpų ir visas juokas tik sarkastiškas (taip norėjai, va ir išmokei mane sarkazmo, mielasis). Pastaruoju metu dažnai net būnant visai smagioj kompanijoj su visai gerais žmonėm, man ima ir ateina mintis – ir vis dėlto kokie mes čia visi apgailėtinai nelaimingi… Šitokio tipo mintys, ateinančios nežinia iš kur, be jokio išankstinio išmąstymo, ir dar besikartojančios laiks nuo laiko, bent mano gyvenime turi tendeciją pildytis.

Ir ką čia prirašiau apie tuos purvinus žmones, tai ne koks pamokslavimas. Nes aš – ne ką geresnė už juos, aš – viena iš jų. Ir labai lengvai galiu paisteisinti, kodėl šitaip, ir, patikėkit, nė vienas iš jūsų nemestų į mane akmens. Tik kas iš to?

***

Va kaip baisu ir liūdna. Tai kur dabar ieškot tos Šviesos, kai Darvinas jau seniausiai viską taip gerai paaiškino?

~ sukūrė Danguole Kotryna - 31 sausio, 2011.