These… human beings.

Kartais man atrodo, kad niekad anksčiau nesu turėjus draugų. Atrodo, kad niekad anksčiau nesu kūrus santykių su jokiu žmogum. Atrodo, kad mokausi viso to dabar. Ir dievaži, man labai sunkiai sekasi.

Tiesa viena, žmogus negali būti vienas,  jei nori būti bent kiek laimingas. Nešnekėkit man apie stebuklingas akimirkas vienumoje, kas jau kas, aš tikrai žinau, kokios jos gali būti – nuostabiai gražios ar apgailėtinos, bet vis dėlto vienišos. Ir tame žodyje viskas telpa – tam tikras žavesys, paslapties gaidelė, grožis, melancholija, liūdesys ir depresija.

Aštuoni lyg akimirka prabėgę mėnesiai kai aš čia. Sakiau, studijuosiu kasdieniškų pokalbių poetiką. Ar ką nors išmokau? Nė velnio. Vis dar nesuprantu, nesuprantu, nesuprantu šitų visų esančių aplink, šitų… žmonių. Kartais bandau atspėti, kartais turiu kokį įtarimą, bet 9 kartus iš 10 prašaunu pro šalį.

Antradienį namie buvo gan keistas vakaras. M. iš gretimo kambario išsikrausto, neapsikentęs R. keliamo  amžino triukšmo. Per daug nesielvartauju, M. yra vienintelis namie, su kuriuo taip ir nesukūriau jokio santykio, jis su manimi taipogi. Taigi reikėjo rasti tinkamą gyventoją. Matot, mes čia kaip fiktyvi šeima gyvenam. Jau kuris laikas galvojau, gyvenimas tokiam name nelabai skiriasi nuo gyvenimo šeimoje. Mes nesirinkom vieni kitų, gal tik P. ir S. buvo pažįstami iš anksčiau ir nusprendė nuomotis kambarius tam pačiam name, tai jie kaip tėtis ir mama. Net jeigu kas nors ką nors ir rinkosi, įspūdis, kurį žmogus sudaro per kelias valandas prie arbatos puodelio/ių, greičiausiai apsivers aukštyn kojom, kai pradėsi su juo gyventi. Taigi mes visi sutarėm būti namie antradienio vakarą ir pakvietėm norinčius nuomotis kambarį ateiti apžiūrėti namų ir su mumis pasikalbėti. P. truputį jaudinosi, kaip čia atrodys, lyg koks pokalbis dėl darbo, ko čia jų reikės klaust, norisi sužinot apie žmogų kiek įmanoma daugiau, bet negi kamantinėsi kaip kokiam tardyme. Sakiau, nebijok, bus S., S. yra laisviausiai bendraujantis žmogus pasaulyje, jis viską sutvarkys. Buvom nusiteikę matyti besijaudinančius žmones, mes buvom tie, kurie dabar turi teisę rinktis. Šeimininkai.

Ir tada viskas apvirto aukštyn kojom. Kažkaip netyčia S. pasiūlė mums patiems prisistatyt atėjusiem žmonėm, ir kažkaip labai natūraliai viskas pasidarė labai nenatūralu. Lyg koks žaidimas. Apie save kalbėti nei šis nei tas, todėl vėlgi S. sako, pristatykim vienas kitą. Ir pats pradėjo šitą žaidimą, pristatydamas greta jo sėdintį D. Tylusis ramusis D., gyvenantis palėpėje, nesitraukiantis nuo savo kompiuterio ir tik retkračiais nusileidžiantis į virtuvę ko nors užkąsti. Jis visada labai draugiškas, tikrai, bet niekad nerodo per didelio noro daug bendrauti. Jam paprasčiausiai nereikia. Ir jis vienas tų žmonių, iš kurių niekad neišsprūs jokia emocija. Jam visada viskas ok, ne super, bet ir neblogai, ok, per daug nesiplečiant. Vis dėlto jis skleidžia kaži kokią šilumą, jam būnant virtuvėje aš visai nenoriu bėgt greičiau į savo kambarį, net jeigu ir nešnekam. S. pasakė apie pusę to, gan neutraliai ir ne taip atvirai.

Šalia D. sėdėjau aš. Dar pagalvojau, hmm, jis turbūt nedaug turi apie mane pasakyti, geriau jau R. ar S. apie mane šnekėtų. D. pasakė, kad aš – jo mėgstamiausia namų gyventoja, kad esu labai nuoširdi ir kepu įvairiausius blynus. Ne tik aš, bet ir visi kiti namiškiai net susijuokė iš nustebimo. Tai, ką jis pasakė, buvo nuoširdu, atvira ir taip  jam nebūdinga.

Žaidimas turėjo tęstis toliau, įdomu, ką tie žmonės apie mus galvoja, matyt nieko nesupranta, kas čia darosi. Šiaip ne taip suformulavau kelis pusėtinus sakinius apie R., kurie niekaip jo neapibrėžia, tiesą sakant. R. man kažkoks labai ypatingas draugelis, kuriam pati nesuprantu, ką jaučiu, vieną akimirką jį myliu, kitą – negaliu pakęsti ir patikėti, kad žmonės gali būti tokie bjaurūs. Kartais jaučiuosi jam labai artima, o kartais užeina baisus svetimumas ir pradedu galvot, gal man išsikraustyt, gal aš čia neįsipaišau į nieką. Man taip kartais būna su R., jis bjauriai nusišaipo iš kokio nors mano pasakyto labai kvailo dalyko, tada aš sau prisiekiu daugiau niekada gyvenime nebešnekėti, užsiraukiu ir uždarau savo kambario duris. Va, ką tik net svaidžiau kojines ir kokius tai maišelius į sieną iš piktumo. Ir tuo pat metu žinojau, kad daugiausia po penkių minučių R. pabels į duris, nors dažniausiai nebeldžia, tiesiog atidaro per daug negalvojęs, pabels, aš sumurmėsiu mhm, jis ateis ir mane stipriai apsikabins, o aš jam pasakysiu, ar žinai, kad tu moki būti labai bjaurus, jis net neatsiprašys, tik kaltai šypsosis, ir tada man atrodys, kad mes dar labiau draugai nei buvom iki šiol. Taip ir buvo. Anksčiau taip pat su S. būdavo, kai jis mane visai nuginčydavo, kad nėra Dievo, abortai yra gerai, o vestuvės – viena didžiausių nesąmonių.

R. filmuoja savo filmelius, daro kažkokias instaliacijas, prikabino kažkokių plastikinių maišų savo kambary ant sienų, dar skėtį, tada nusprendė, kad negerai. Dabar viską perinstaliuoja. Vidurnaktis. M., kuris negali pakęsti triukšmo, ryt išsikrausto, jau dėžės visur sukrautos. R. prieš dešimt minučių pradėjo kažką kalti į sieną, lyg ir vinį, matyt, norėjo ką nors pakabinti. M. miegojo jau  kokias dvi valandas, bet nuo kalimo, kai visos sienos dreba, aišku, pabudo. Net paskutinę naktį šituos namuos jis turėjo keltis iš lovos, eiti į koridorių ir barti R. Na, lyg ir nebekala.

Nukrypau nuo temos. O gal ir nelabai.

Taigi tą antradienio vakarą mes visi mažumėlę susinepatoginę pristatinėjom vieni kitus. Net ne po kartą, nes žmonės atėjo vieni po kitų, ir reikėjo viską kartoti naujai atėjusiems. Kartoti nei šis nei tas, taigi keitėm pristatymų kryptį arba šnekėjom patys apie save. P. laikė ant rankų savo mažąjį N., kuris yra gražiausias keturmetis pasaulyje, ir kol P. bandė ką nors apie save pasakyti, N. vis bandė uždengti rankute jam burną, visi juokėsi, N. turbūt nusprendė darantis ką nors labai žavingo ir trukdė tėčiui šnekėti dar labiau. Taip P. nelabai ką ir tepasakė.

Charizmatiškasis S., apie kurį būtų galima parašyti knygą, mane nuvilia pastaruoju metu. kažkaip keista matyti jį, šiaip tokį išmintingą ir labai daug bendraujantį, besiskutantį krūtinės plaukus prieš ateinant kuriam iš jo “ypatingųjų draugų“, o kai pamatau tą draugą, tai išvis baisu pasidaro. Dviejų metrų ūgio miknius rusas iš Airijos, labai keistomis manieromis ir dar, atleiskit tiesmukumą, bet smirdi. Blogiau nei tie asilėliai praeitam įraše. Tai bet jeigu šitas būtų vienintelis, nieko nesakyčiau. Visas liūdnumas, kas savaitę po naują…

Tada galvoju, ypač nuo to antradienio, kiek kartų aš prašoviau pro šalį leisdama sau susidaryti kokią nors nuomonę apie šituos žmones? Ir kodėl taip sunku visa tai suprasti? Ar Lietuvoj buvo taip pat, tik aš jau pamiršau? Vienintelis paaiškinimas, kurį sugalvoju – šitie žmonės labai skiriasi nuo mano draugų Lietuvoj, labai labai skiriasi. Jie – kitas pasaulis, jie užaugę aplinkoje, kokios aš nelabai galiu įsivaizduoti, jų asmenybes formavo visai kiti dalykai, nei mano ar mano draugų Lietuvoje. Nei geresni, nei blogesni, tiesiog kiti.

Dar galvoju apie tai, koks trumpas laikas man duotas tuos žmones pažinti. Aš neturiu visos amžinybės. Kai kurie iš mano mylimųjų jau dingo, puikiai žinau, kad visi esantys aplink mane dabar taip  pat dings. Iki Londono man nebuvo tekę gyvenime atsidurti situacijoj, kai atsisveikini su žmogumi, ir abu suvokiat, kad daugiau niekada nepasimatysit, nebent koks stebuklas nutiktų. Kai žmogų pažįsti nedaug, jausmas labai keistas, lyg prarastum kažką, ko niekad neturėjai, lyg kokią galimybę. Kai žmogų pažįsti labai gerai, ar bent manaisi pažįstanti – visai kitaip. Slapčia tikiesi, kad dar pasimatysit. Nors kasdien ta viltis blėsta.

Taigi kai žinau, kad po kelių mėnesių jau nebegalėsiu išeiti į mūsų miškelį cigaretei su R. ar P., turėčiau labiau vertinti tai, ką dabar turiu. Sunkiai sekasi. Ir visa tai darosi lyg koks mokslinis eksperimentas – nothing is for life. Tik šiai akimirkai, kad įgaučiau tam tikrą patirtį. Vis dėlto regis, kad esu jau visa tai išgyvenusi, juk su Mar. ir Mar. Mo. tai pat sunkiai kūriau santykius, su K. irgi pykomės ir taikėmės ir su Rūt. beveik taip pat, jau nekalbant apie A.-K., žodžiais nenusakomų situacijų būta.

Ir vis dėlto, kaskart žmogaus pažinimo stebuklą išgyvenu iš naujo.

Hmm, parašiau, ir neįsivaizduojat turbūt, šita mintis mane dabar labai labai guodžia.

Girdžiu, kažkas šurmuliuoja virtuvėj. Einu žemyn. Ačiū už dėmesį.

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna - vasario 13, 2011.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: