Retas moters rytas

Rytai Londone saulėti. Gali ir nepastebėt, jei anksti nesikelsi. Nes prieš pietus jau ima niaukstytis, o aš panašiai tuo metu dažniausiai keliuosi. Šįryt kėliaus penktą ryto, skubėjau į darbą. Kai išėjau iš namų, dar tik aušo. Kiek norisi miegot, bet nieko, tokiais ankstyvais rytais pasijuntu gyvenanti vienyje su gamta, kaip kaimo žmonės, keliu su aušra. Mhm, ok, žinau, kad absurdas, aš labai labai toli nuo viso to. Tokių ansktyvų rytų man nutinka kartą per dvi savaites, o paskutinį kartą su saulės laida užmigau tubūt dar vaikystėj.

Rytai vis dėlto turi savo žavesį. Vakarietiškas arbatos gėrimo ceremonijos variantas – kava ir cigaretė mūsų miškely, šviečiant apsiblausiusiai Londono saulei prie dar vasario pradžioj pražydusio krūmo ir jau nužydėjusių pakalnučių, kurių taip ir nenufotografavau, nors kas kartą į jas žiūrėdama, galvojau, kad reikėtų.

Arba dar nė neprašvitus, kaip šiandien, laukiant autobuso stotelėje prie kapinių.

Arba lėtas avižinės košės valgymas ir R. tarškesys virtuvėje tingų šeštadienio rytą.

Arba visi namų gyventojai ir dar brolis virtuvėje, ir blynai, dingstantys nuo stalo greičiau, nei spėju juos kepti.

Arba trijų valandų trukmės kavos gurkšnojimas Temzės pakrnatėje su A.-K., plepant apie šį bei tą ir jos akimis mėginant iš naujo dar kartą atrasti Londoną.

Žavūs tie rytai, gal dar ir dėl to, kad man jie retai atsitinka.

Šįryt vakarietiškam arbatos gėrimo ceremonijos variantui laiko užteko, nors ir žinojau, kad vėluosiu į darbą. Tiesioginio traukinio į Cannon Street nebuvo, internetas siūlo man persėsti London Bridge traukinių stotyje, prieš tai palaukus 10 min. kas ir būtų mano vėlavimo į darbą priežastis. Mintyse jau dėlioju pasiteisinimą vadybininkui.

O tada suveikė bandos instinktas. Išlipu iš traukinio London Bridge, žiūriu, visi bėga. Nuoširdžiai neturiu supratimo, kur. Bet manau, visi bėga, tai gal ir man reikia. Maža kas. Gal karalienės pasižiūrėt, o gal kokie sprogdintojas savižudis tuoj spaus mygtuką. Tai ir nubėgau paskui visą bandą. Tiesiai į traukinį, vežantį Cannon Street. Ir nepavėlavau į darbą. Visai nepavėlavau. Atėjau keturiom valandom per anksti. Sakė man kolegos, persirašyk darbo grafiką. Nieko, sakiau, atsiminsiu.

Tai va, sėdžiu dabar McDonalde, nes niekas daugiau nedirba, valgau kažkokią bandelę su kiaušiniene, kuri tikrai ne iš kiaušinių padaryta. Baisu. Saulė pakilo, šviečia ten aukštai virš dangoraižių. Iki žemės nesiekia, per aukšti gigantiškų pastatų šešėliai. Žmonių gatvėj už lango pradeda daugėti, visi labai skuba, oi kokie tie bankininkai, kitą kartą papasakosiu. Ir moterys eina į darbą su kedais, o tada persiauna aukštakulnius po stalu. Taip nesąžininga.

McDonalde groja Robbie Williams. Mane juokas ima. Paskui darbe visą dieną gros Celine Dion ir Bed of Roses. Jau moku žodžius mintinai.

Berniukas McDonaldo uniforma už lango plauna šaligatvį muilu ir karštu vandeniu. Nesuprantu, kokia prasmė plaut tą šaligatvį. Jeigu man darbe lieptų plaut šaligatvį, labai protestuočiau. Gerai, kad nedirbu McDonalde. Gerai, kad paprastai valgau skanesnius dalykus nei šita bandelė su kiaušiniene.

Aš nustosiu galvot apie arabus, kai pasibaigs mano spintelėj jau pusę metų kvepiantis zatar, rūgštaus egzotiško aromato pilnas nuostabiausias pasaulyje prieskonis.

Labas rytas. Su moters diena.

Aš kažkur ten…….>

~ sukūrė Danguole Kotryna - 8 kovo, 2011.