People of London town II. Games we play.

Bankininkai, juokingi pasipūtę negražūs bankininkai, išsipūtusiom nuo banknotų piniginėm ir akinių rėmeliais už porą tūkstančių, ar jūsų pinigai netrukdo jums mylėti taip pat, kaip aš myliu?

Britės moterys ir merginos, besivaipančios priešais meniu ir beflirtuojančios su simpatišku menedžeriu, kol galiausiai užsisakot kokią apgailėtino skonio skinny latte, ir paprašot užbarstyti šokolado, ir tada negalit apsispręsti, kurio šokoladuko prie kavos šiandien labiau norėtumėt – juodo, balto ar pieniško. Ir sprendžiat, lyg tas minimumą teuždirbančios vargšės fabriko darbininkės darbo vaisius galėtų suteikti jums kokios nors laimės. Lyg tas apsisprendimas turėtų apskritai kokią nors, nors ir mažiausią, bet reikšmę. Galų gale išsinešat pienišką, bet tik išėjusios pro duris sugrįžtat atgal ir paprašot pakeisti į baltą. Yes, of course, madam, you’re more than welcome. Ar nujaučiat, kokiom išraiškom mes apsikeisim su bendradarbiais, vos tik jūs išeisit pro duris?

Iš pradžių maniau, kad jūs dirbat labai atsakingus darbus, kad nuo jūsų priklauso daug svarbių dalykų, gal net mano atlyginimas. Bet kada jūs atliekat visus savo sprendimus, svarbesnius už juodas-baltas-pieniškas, jei nuo 9 ryto iki 2 popiet spėjat ateiti kavos tris kartus? Žaidimai. Jūs žaidžiat žaidimus.

Aš irgi žaidžiu. Mažąjį princą ir lapę. Vienas bankininkas, paprastesnis ir mielesnis už kitus, truputį apvalokas, žalia striuke, tamsia oda ir nelabai nusiskutęs, visada šypsosi taip, kad, regis, tuoj prapliups juoktis. Ir aš negaliu nesijuokt į jį žiūrėdama, todėl kai tik jis ateina, mes juokiamės ir man pasidaro sudėtinga susikaupti ir teisingai priimti užsakymą, jo chai latte ir jo draugo espresso, ir vis tiek ką nors sumaišau, mygtukus kasoj, tada mes dar labiau juokiamės. Aš sakau, I’m normally quite confused, you don’t have to confuse me even more, o jis dar labiau juokiasi ir visai nepyksta. Ir kitą dieną atėjęs jau klausia, kaip man sekasi ir šypsosi jau iš eilės pabaigos, nes aš jį pastebiu vos tik jam įėjus pro duris, net jei prieš su juo pasisveikindama dar turiu surūšiuoti 12 cappuccinų. Ir taip aš atsimenu, kad jis ateina apie pusę keturių, ir jau nuo trečios būnu linksmesnė ir vis žvalgausi pro duris. Tai žaidimas, kurį turi žaisti, kitaip išprotėsi iš nuobodulio, tuštumos ir pilkumo, kaip jau seniai išprotėjo tie amžini savaitgalio laukėjai, dirbantys su manimi. Daugiau nieko jie neturi, tik savaitgalio laukimą.

Neįtikėtina, man atrodo, suaugę žaidžia dar daugiau nei vaikai. Vienintelis skirtumas – mes apsimetam, kad čia viskas labai rimta. Santykiai tarp vyrų ir moterų čia įspraudžiami į tokio žaidimo, vadinamo “Relationships“, rėmus, ir tikrai tikrai tikrai, tai nėra nieko daugiau, tik žaidimas, kad nebūtų taip nuobodu gyventi. Žaidimas tarpe kitų žaidimų, kaip pavyzdžiui, monopolio tipo “Lipk Karjeros Laiptais“. Atsimenat tą, kur rideni kauliuką, bokšteliai juda po langelį į priekį, užlipęs ant gyvatės grįžti atgal, o radęs kopėtėles šokteli į priekį. Hmm, tik niekas šito žaidimo niekada iki galo nelaimi, nes vis tiek pačioj pabaigoj nučiuoši į niekur, dulkė į dulkes. Dar yra beždžionėlių diskotekos tipo žaidimas “Kas Lankosi Kietesniuose Vakarėliuose“ ir “Kas Stilingiau Rengiasi“.

Anglai. Tokie yra anglai. Aš visą gyvenimą turbūt būsiu perdėtai mandagi. Kartais išsitrina riba tarp mandagumo ir absurdiškai akivaizdaus melo. Bet tas melas malonus, todėl mes vieni kitiem meluojam, sakydami, it’s so nice to meet you ir hope to see you soon ir oh, that’s perfect, that’s lovely, that’s smashingly amazing. Niekas čia netobula, ir aš nenoriu daugiau tavęs matyti, ir tu manęs, ir mes abu tą suprantam, bet mes abu civilizuoti ir mandagūs. Gal ir gerai.

Aš jau labai seniai nebegeriu arbatos be pieno. Arbatos juodumas paslėptas pienu. Ir anglai labai slepiasi. Gal ne tik anglai, gal tiesiog suaugę? Gal tiesiog išaugama iš paaugliškų pokalbių iki širdies gelmių? O gal čia kultūrinis skirtumas, gal mes iš rusų paveldėjom madą pa dušam pogovorit. Gal anglai tiesiog geria per mažai vodkos? Nė vienas jų man dar nė karto neatsivėrė. Taip tikrai, taip iš tiesų. O aš tokia atvira, kad man net gėda. Ne, nesigėdiju savęs, bet negaliu vaikščioti nuoga, kai aplink visi apsirengę. Sako, nepręsk apie knygą iš viršelio, bet tai iš ko spręsti, kai jūs taip tvirtai ir dailiai įpakuoti, kad daugiau nieko, be įpakavimo, nematyt? Ir čia ne aš kalta, ne mano koks nors nemokėjimas kurti santykių, čia jūsų negalėjimas/nenorėjimas būti atvirais, mesti lauk mandagumą ir pasirodyti, kas iš tiesų esat. Mat viršelio gaila, viršelis pernelyg gražus.

Taip ir aš pamažėl įsitraukiu į jūsų žaidimus, ex-boyfriend, awesome party, friends with benefits, open relationship, job-home-going-out, pokalbiai demonstruojant savo erudiciją ir aktualijos. Aukštai iškeltos galvos ir nosys. Man labai patinka einant į  darbą jaustis mažučiu šitos milžiniškos sistemos sraigteliu. Man patinka valgyti pirktinį pyragą ir dėl to parintis, o tada eiti į sporto klubą ir bėgti bėgimo takeliu, skaičiuojant kalorijas.

Jūs save vadinat mano draugais. O kai sakau, kad jaučiuosi vieniša, priimat tai kaip kaltinimą sau, bet nesistengiat būti draugiškesni, vietoj to apkaltinat mane, kam skundžiuosi ir švaistausi priekaištais. Kodėl? Labai paprasta – nes į klausimą How are you? yra tik teigiamo porūšio atsakymai. Kitaip nemandagu. Kas nelinksma, turi laikyt savyje ir neužkraut kitiem.

Todėl aš tik viduj šaukiu, kur išeini, ne, neišeik, aš noriu dabar su tavim būti, aš noriu su tavim šnekėtis apie ką nors, ne, ne, neik niekur, o jei tau tikrai reikia išeiti, tai bent pasiimk mane su savim, toks šiltas pavasario vakaras, aš noriu kur nors eiti, nepalik manęs vienos vėl... Trinkt. Durys. Iš lauko pusės.

Neišgirdo.

Češyro katinas man palaiko kompaniją, nes visi kiti žaidžia savo gyvenimus, kuriuose man vietos atsiranda kokį kartą per dvi savaites. Ir tas pats Češyro katinas tik kas keletą dienų teužsuka.

Ech, kaip liūdna pripažinti tiesą – Londonas mane myli mažiau, nei aš jį.

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna - kovo 21, 2011.

3 atsakymai to “People of London town II. Games we play.”

  1. Labai graziai rasai. Ir as taip daznai jauciuosi.

  2. “London loves
    The way people just fall apart
    London loves
    The way we just don’t stand a chance
    London loves
    A speeding heart “
    Bet visgi (vienok) London calling ! :D

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: