Priešvelykinis

Aną tolimą pavasario rytmetį, visiškai dar neišaušus, jis patyliukais, kad ko nors nepažadintų, sulankstė įkapių drobules ir išėjo lauk, į miegantį miestą. Varpai tylėjo. Zuikučiai saldžiai snaudė, nieko nenutuokdami. Bet viskas jau buvo pasikeitę. Ir šiandien yra kitaip. Toji istorija padarė savo darbą. (J. Sasnauskas)

Aš sakau, laukdama Velykų ryto, iš mano pusės niekas niekas neatlikta. Tik laikas prabėgęs. Niekas niekas nesuprasta ir mintys visos išsibalškiusios.

Kažką labai noriu pasakyti. Kažkaip pasiteisinti, nes jaučiuosi kalta, labai kalta. Daug galvojau apie nuodėmės kategoriją, ypač paklausius šito pokalbio, kuris mane pribloškė savo tolerancija. Ar kas nors dar galvoja apie nuodėmę, kaip tokią, ir ar visos įprastinės moralinės normos, būdingos tiek ateistam, tiek musulmonam, tiek krikščionim, ar jos nėra labai susijusios su nuodėmės sąvoka? Kita vertus, kai ribos visur tokios neapčiuopiamos, kai viskam ir visada yra pasiteisinimai, labai sunku pripažinti savo kaltę, o net jei ir pripažįsti, automatiškai imi tai laikyti labai didžiu ir krikščionišku žestu, ir nejučia pats sau atleidi. O tada jau viskas, nuplaukė. Gyvenam toliau.

Aš čia vietoj išpažinties. Didijį Penktadienį ištaškėm 6 butelius vyno. Ir prisidirbau nesąmonių, kai pavargau galvot, kas teisinga elgtis, o kas ne (va, jau teisinuosi). O šiandien man musulmonas bendradarbis sako, šiandien niekur neisi, ar ne, juk tu krikščionė, tau dabar Velykų laukimas. Ir man taip gėda pasidarė. Nes ar aš kada atsisakyčiau šilto vasariško vakaro pube prie upės, vakaro pilno naujų žmonių, įspūdžių, dėmesio, juoko ir komplimentų, ar aš kada nors to atsisakyčiau todėl, kad šiandien Velykų laukimas, o ne šventė? Hmm. Būkim biedni bet teisingi. Ne.

Kitas kolega, begalinio pasitikėjimo savimi kavos meno meistras iš Dramblio Kaulo Kranto, sako, aš nieko nebijau, tik.. (ir baksteli pirštu į viršų). Kai iš šalies pažiūrėjus, sakytum, jau kas kas, bet šitas mažiausiai panašus į krikščionį. Ech, bet argi ne muitininkai buvo didžiausi nusidėjėliai? O paskui su tuo kolega pašnekam ir paaiškėja, kad mūsų abiejų mamos namuose mėgsta ręsti mini altorėlius iš visokių paveikslėlių ir statulėlių. Argi ne miela : )

Nežinau, kaip čia bus su mano krikščionybe. Kol kas krikščionybė man yra atiduoti paskutinį greipfrutą apsimetus, kad tikrai jo nenori. Ir išplauti visų indus, kai niekas nemato. Kukliai priimti tai, kas manęs laukia ir tikėti, kad yra priežastis viskam, gal tik aš dar nesuprantu. Krikščionybė man yra pirmai pasakyti, aš tau viską atleidžiu ir tave myliu, ir nelaukti jokio atsako. Ir krikščionybė yra privilegija tikėti, kad Kažkas man padeda labai mažuose ir juokinguose dalykuose, pavyzdžiui, kad gal mama kai atvažiuos nepyks, kad rūkau ir man nereikės daugiau meluoti, kad einu ko nors į parduotuvę. (na taip, mintis absurdiška, bet iš tokių dalykų susideda gyvenimas, ir tada bent nebenusidėčiau meluodama.)

O Tate Modern tuo tarpu verčia mano gyvenimą aukštyn kojom. Belieka tikėtis, kad nusibos per ateinančius kelis mėnesius, nes kitaip nežinau, kaip prisiversiu pasakyti: išeinu. Tate daugybė žmonių, kurių kiekvienas – asmenybė, kurią nuoširdžiai noriu pažinti. Ir jie mane, turbūt tiek dėmesio dar niekur ir niekada nesu gavusi. Ir vėl mokausi daugybės dalykų, kurių niekada nemaniau, kad sugebėčiau, o labiausiai – pasitikėjimo savimi.

Ir aš be proto myliu Londoną ir nežinau, kaip be jo reikės gyventi. Aš net nuolat įsivaizduoju, kaip jausiuos, kai išvažiuosiu, ir tada jaučiu tą ilgesį, tą tuštumą, tą liūdesį. Ir taip sugebu ilgėtis Londono net kol dar esu čia. Tuo pačiu, džiaugtis akimirka.

O gal aš myliu ne Londoną, o save Londone? Kai kas kartą gali pradėti iš naujo, lyg naujam pasauly ir net pati save nustebinti, ir nieko nesigailėti. Nes čia visada užteks vietos vėl gimti iš naujo.

Iš tiesų tai labai gerai gyvenu. Visko užtenka. Ir didžiąją dalį laiko juokiuosi. Ir tik kartais, kokiai akimirkai, viskas pasirodo beviltiška, nes gyvenimas su manimi nesielgia pernelyg sąžiningai. Bet tada sakau,

Baltoji Varnele.

…nesu verta… bet tik tark žodį, ir … siela pasveiks.

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna - balandžio 24, 2011.

3 atsakymai to “Priešvelykinis”

  1. ir mes su tėčiu ir juokėmės, ir verkėm skaitydami(iš džiaugsmo)- taip graziai rašai..ačiū, kad leidi prisiglaust prie tavo širdelės.. su Velykom, dukryt, su nauju atgimimu:)

  2. sveika. o man smalsu, ka gi tu veiki Tate Modern?..

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: