Jau niekada, jei ne dabar. Jau niekur, jei ne čia.

Aš pasimetu ir išjungiu protą, nes man per daug emocijų. Viešpatie, kiek jų gali būti? Kraunasi, limpa viena ant kitos. Dar nebaigiau minkyti galvoj vieno nutikimo, kai kas nors kitas užgriūna ant mano vargšės galvos, ir ji nebesusitvarko, lentynėlės “Teisingi poelgiai“ ir “Klaidos“ susimala į vieną, ką nors išimu iš “Noriu“ ir netyčia įdedu į “Nenoriu“, ir atvirkščiai. Netvarka mano kambary, netvarka ir viduj. Man rimtai reikia psichologo.

Nes negana, kad visokie išoriniai veiksniai kaišo į ratus pagalius, rožes ir lelijas, bet  dar aš pati kartais tiesiog mazochistiškai save kankinu. Verčiu knygų, kurias reikėtų slėpti, puslapius, bandau prisiminti kvapą ir klausau netyčia išsaugotų telefoninių pokalbių. Sau įsikalbu nuojautą, priverčiu save patikėti stebuklu, ir tada laukiu jo ateinant, laukiu visa širdim ir siela, jaučiu žingsnius, sekundžių tiksėjimą prie jo artėdama. Reikšmes įgauna erdvė ir laikas. Einu paupiu, ausinukas plėšia emocijom pertekusią ispanišką muziką ir net fiziškai jaučiu tą stebuklą dabar nutiksiant – širdis ima daužytis, regis, tuoj pravirksiu iš susijaudinimo.

Ir tada…

nieko nenutinka.

Žmonės eina pro šalį, kaip ėję, kažkokia džiazova grupė jammina prie City Hall, nesutartoj vietoj, nesutartu laiku. Klausau pučiamųjų energijos, ir žinau: jau niekada, jei ne dabar, jau niekur, jei ne čia.

Vienas dalykas, kurį čia išmokau – jeigu man kas nors nenutinka, kaip aš norėčiau, tai tada imu situaciją už ragų ir padarau, kad nutiktų. Kartais persistengiu.

Bet kadangi vieninteliai dalykai, kurių gailiuosi, yra tai, ko taip ir nepadariau, tai likusiom keliom savaitėm absoliučiai viską, kas lig šiol dulkėjo “Nenoriu“, “Ne mano stilius“, “Gal geriau nereikia“, “Bijau“ ir “Žmonės sako, taip negalima“ lentynėlėse, kraunu į “Aš išvažiuoju, todėl man nesvarbu, ką žmonės pasakys“ ir “Nebus kito karto“ . Noriu žinoti iš savo patirties, kaip negalima ir kodėl. Noriu žinoti, kaip nuostabu gali būti. Žinoti, o ne numanyti arba būti mačius filme.

Palinkėkit man sėkmės. Grįžusi turėsiu, ką papasakot.

P.S. Mano tatuiruotė tikrai veikia. Nuo tada, kai ją pasidariau, girdžiu muziką kaip niekad anksčiau. Ne septakordų sekas turiu omeny, o stebuklą, kuris ten sukuriamas tų sekų pagalba. Anksčiau nemaniau, kad muzika gali mane taip stipriai veikti. Taip, studijavau muzikologiją dvejus metus, ir buvau viską įsimylėjus, ir kone verkdavau klausydama Bacho, bet dabartinis potyris yra visai naujas. Tarp tų garsų kažkur paslėptą randu save, ir tada gali aplink pasaulis griūti, bet man tie garsai pasako, įteigia, įrodo, kad net neabejoju – ne tau vienai taip buvo. Bus ir kitaip. Iš tiesų atsitinka. Muzika.

Čia randu ramybę: http://www.youtube.com/watch?v=_D4LtzZACek

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna - liepos 18, 2011.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: