Places to remember I. Waterloo.

Be mano ilgesingų emocijų dar šalia nuolat glaudžiasi Londonas. Ar aš prie jo glaudžiuosi. Mes labai gražiai sutariam.

birželis, 2011

Lietingą sekmadienį visai netyčia atsidūriau Waterloo. Toks savas elektroninio vyro balsas, pranešantis apie išvykstančius traukinius į visokias labai angliškas vietoves – Wimbledono teniso kortus, Etono koledžą, Windsoro pilį ir panašiai. O dabar tas lietus ir zujantys žmogeliai aplink,  jų tiek daug, tiek daug… Pirmąkart Waterloo atsidūriau su Gr. Buvo liepos pradžia, net pro storus traukinio langus ir stiklinį stoties stogą kaitino dulkėta Londono saulė, ir mes daug šnekėjom. Tas šnekėjimas, laimingom akimirkom atsitinkantis, toks ne šiaip, bet ypatingas. Kai abu žmonės kiek abstulbę, kaip įdomu vienas kito klausytis, ir kiek visko dar norisi išgirsti ir papasakoti.

Nuo tos liepos pusę metų kasdien važiuodavau į darbą pro Waterloo, ir kaskart stengdavausi atvažiuoti truputį anksčiau, kad galėčiau bent 10 minučių ten viena pastovėti ir pažiūrėti pro šalį bėgantį pasaulį.

Waterloo yra vieta, kur pasisveikini ir išsiskiri, labai alkana perki bulvytes Burger Kinge, arba sausainius ir limonadą labai šaltam Marks & Spencer, blaškaisi ieškodama K. su aukštakulniais, pasitinki nuo eskalatoriaus besileidžiantį brolį jo pirmą vakarą Londone. Ten eini per minią dainuodama, nes vis tiek niekas neatkreips dėmesio. Waterloo drebančiom rankom renki svarbiausią telefono numerį pasaulyje ir lemeni sunkiausią gyvenime “Sorry“. Paskui toj pačioj Waterloo klausai Unbreak my heart ir verki, ir prastovi taip pusvalandį, vėl lietui pliaupiant, ir nebesvarbu, kiek vėluoji į darbą. (už šitą baisų popsą nenuvertinkit mano muzikinio skonio, jeigu youtubėj įsijungsit tos dainos video, pirmas komentaras sako, kad galima, aišku, varyt, bet kiekvieno gyvenime būna akimirka, kai klausai tos dainos ir dainuojama yra konkrečiai apie tave… )

Waterloo juokėmės su mieliausia britų mergaite Klementina, ten pamesdavau pinigus, pamiršdavau korteles ir bilietus, pritrūkdavo pinigų Oyster carde. Kartą įsiprašius nemokamai į autobusą važiavau į kepyklėlę gal valandą. Viršutiniam autobuso aukšte šalia manęs sėdėjo gal septynmetis negriukas ir mes visą kelią žaidėm absurdiškai nelogišką žaidimą su akmenukais delnuose, žaidėm, nors berniukas ir buvo nesiprausęs.

Ryte per Waterloo skubėdavau, pro šalį lekiant marškinių parduotuvėms ir spaudos kioskams, nuo 3 iki 19 perono ne taip jau arti, o vakare praleisdavau keturis traukinius, užsišnekėjus su Gr., negirdėdama jo zyziančio telefono…

If you ever happen to be in Waterloo, stop for a while and watch the world go by. Waterloo yra vieta, kur geriausiai jauti laiką, erdvę, vienišumą ir žmonių pilną pasaulį.

“Teris ir Julie susitinka Waterloo

kiekvieną penktadienio vakarą.

Kol aš spoksau į Waterloo saulėlydį,

esu rojuje.“

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna liepos 21, 2011.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: