When it gets really exciting

Argi ne kiaulystės dėsnis? Mano gyvenimas pasidaro nuostabus ir visko pilnas tik tada, kai jau maža aritmetika suskaičiuoti dienas iki išvykimo. Kai jau atsidedu pinigų naujam lagaminui ir galvoju, ką paliksiu namams, kad liktų mano ženklas, kai manęs čia nebebus.

Negaliu miegoti. Nenoriu miegoti. Miegas yra laiko gaišimas, kaip norėčiau nemiegoti likusias keturias savaites. Aš nieko nebespėsiu. Susirinkti literatūros ir natų kursiniam darbui, nueiti į visas galerijas, nuvažiuoti į Oxford ir Cambridge, išvaikščioti visų parkų, iššnekėti viso gyvenimo su sielos broliais, kuriuos čia radau, o mielas mielas mielas itališkai šnekantis berniukas nespės man sudaužyti širdies. Nespės.

Ir dabar taip giliai ir desperatiškai suvokiu, kad nebebus kito karto. Arba jis bus labai kitoks. Nes aqua transmissa est. Atrodo absurdiški visi žaidimai, kuriuos žmonės žaidžia, ir taip norisi pasakyti, nustok, aš žinau, ką galvoji, nereikia žaisti, nėra laiko žaisti, nes jau tuoj tuoj viskas ims ir pasibaigs. Būkim kiekvieną akimirką, gerkim kiekvieną saulės spindulį ir espresso lašą miniatiūriniam puodely, pagaukim visus žvilgsnius ir supraskim visas šypsenas, girdėkim kiekvieną žodį ir kiekvieną nusigrojantį gatvės muzikantą.

Net jeigu sakiau, kad ko nors neapkenčiu, netiesa, iki kaulų smegenų myliu kiekvieną žmogų, kurį čia sutikau. Kiekvienas mane kažko išmokė.

Žmonės nuo Adomo laikų labiausiai nori to, ko negali turėti. Turbūt todėl šitaip myliu šitą miestą. Jame vanduo teka nesustodamas – jei ir gali užgriebti kokį lašą, tai tik akimirkai. Impresionistiškai. Norėjau rašyt, kiek žmonių jau šitaip prabėgo… bet netiesa. Stebuklingom akimirkom stabdžiau laiką ir taip tie žmonės (jų dalelės, arba mano pačios susikurti jų paveikslai) visam laikui liko su manimi. Negali turėti, gali tik būti, ir jeigu nebūsi dabar, šią akimirka, nieko nebebus. Todėl stengiuosi išbūti viską iki galo.

Geltoni krantai su L. iš ryto mano kambary, apsistačius makiažo reikmenim, pėdkelnėm, pincetais, reduced sugar jogurčiukais ir kava iš mokos.

Saulėlydis truputį į kairę nuo St Pauls, žvelgiant iš šešto Tate Modern aukšto balkonėlio, toks saulėlydis, kad nors verk, ir aš viena ten, kai mano baras uždarytas.

Kitas saulėlydis, visai tokios spalvos, kaip braškių ir laimo sidras mano taurėj, kai akimirkai nustoju čiauškėti su šita simpatiška lenkiškai itališka chebryte, kurie visi man labai šypsosi, ir žinau, kodėl, bet tas saulėlydis, aš nusisuku nuo kepures septintam aukšte palikusių virėjų, nes noriu akimirką pažiūrėti į saulėlydį ir pagalvoti, kokia vis dėlto esu laiminga. Mano akimirka, matyt, užtrunka – pabundu pajutusi ranką ant peties, ir aš dar laimingesnė.

Jausmas, kai pirma šneki, ir atrodo, kad tavęs nesiklauso, tada supranti, kad girdi, jei pakartoji du kartus, o tada, gražiausia, tas nežymus galvos palenkimas į šoną, kai kalbu, ir žvilgsnis, sekantis kiekvieną lūpų judesį.

Pati nuostabiausia ir protingiausia lenkaitė pasaulyje, visus metus ieškota, ir tik dabar man įrodžiusi – neteisk…

Du turistai, klausiantys, kur Starbucks, kai stoviu prie pat Notes, geriausią kavą visam Londone darančios kavinės. Ir tada mano trumpas, bet išsamus paaiškinimas, kodėl jiem nereikia ieškoti Starbucks, po kurio jie net nepadėkoję tiesiu taikymų įčiuožia į tą tobulą kavinę. Net suploju katučių iš džiaugsmo, kad išgelbėjau du žmones nuo prastos kavos (čia panašiai, kaip išgelbėti ką nors nuo prastos muzikos).

Ir  žaviausio pasaulyje macho latino apstulbęs žvilgsnis, kai įšoku į autobusą ir atsisveikindama pamoju jam ranka. Tą akimirką, pirmą ir paskutinį kartą gyvenime pasijuntu širdžių ėdike aukštai iškelta nosim ir blondiniškais plaukais, ir nors daugiau niekada taip nedarysiu, bet jausmas geras. Be to, patys lotynų amerikiečiai kalti, kam kuria savo muilo operas.

Dabar už lango švinta ir vėl kvykauja keisti angliški paukščiai, tik jie jau man mažiau keisti, nei praeitą vasarą, kai ilgėjausi lakštingalų ir per tuos paukščius pabusdavau paryčiais. Eisiu pirkti pusryčiam duonos ir pieno, kai tik atidarys parduotuves.

Mano sielos broliai, liekantys Londone, aš taip noriu jums ką nors palikti, bet nieko neturiu, gal tik vieną laisvą darbo vietą ir kelias cigaretes. Bet imkit mane, atiduodu ir negaila, tik imkit, dar liko 28 dienos.

Širdis daužosi taip, kad net ne aš viena girdžiu.

Man nebereikia alkoholio nei kvapo, kad būčiau girta, mama.

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna - liepos 26, 2011.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: