Places to remember II. Southbank.

Teisybė, dar nebuvau Paryžiuj, bet Pietinė Pakrantė man buvo ir bus romantiškiausia vieta pasaulyje. Nuo London Bridge traukinių stoties tik pereini gatvę, tada reikia žinoti tokius paslėptus smirdančius laiptelius prieš pat tiltą, jais nusileisti žemyn ir eiti eiti į vakarus ir į saulėlydžius. Ne smirdančiuose laipteliuose romantika, bet vis tiek. 90 procentų laiko ten sėdi valkatėlė ir sako, Could you spare some change, please, bet vieną kartą valkatėlės vietoj mačiau merginą ilga suknele ir fotografą. Nesusilaikiau, pasakiau jiem, kad čia kasdien einu į darbą ir iš darbo, ir kas jų vietoj paprastai tupi. Nors turbūt anie ir be mano sakymo iš kvapo jau buvo supratę.
Aha, tai romantika. Nusileidus laipteliais – eiti į vakarus. Kairėje praeinam Southwark Cathedral, labai gražus viduramžiškas stebuklas. Mano mama ten žiūrėjo vestuves, kol laukė manęs baigiančios darbą. Čia pat ir viena mieliausių Cafe Nero visam mieste, bet Cafe Nero, žmonės žinokit, kavos gerti negalima, tik chai latte. Nes jų kava yra šlamštas, neįmanoma tokiam bizeke nuolat dirbant daryti gero espresso. O va chai lattei jie turi tikrai gerus prieskonius, ir jeigu pasitaikys patyręs barista, suplaks jums pieną be burbuliukų, užbarstys cinamono ir gersit skaniausią dalyką ever (tik žinoma, prašykit stay in, ne take away. Kas per nesąmoninga mada gert iš kartoninių puodelių, nesuprantu). du svarai šešiasdešimt. negaila.
Priešais Cafe Nero – būktai senovinis karinis laivas, čia pat ir keli pubai. Siaura gatvele dar truputį į Vakarus – praeisit senus senus lordų ar kitokios aukštuomenės rūmų griuvėsius, kur turistai sustoja pažiūrėti. Mano draugelis darling sako, kokia nesąmonė, ko jie čia spokso į tuos griuvėsius, lyg būtų čia į ką žiūrėt. Aš jam sakau, matai, Lietuvoj, pavyzdžiui, tai tokių nėra.
Dar keli pubai, ir prieisit labai svarbią vietą Southbanke – Ovidijaus tunelį. Jeigu ruduo, ir tunelyje akordeonu Yanną Tierseną groja akiniuotas berniukas šviesiais garbanotais plaukais, tai žinokit, čia Ovidijus. Paklausykit, kaip jis groja. Jeigu einat dviese, susikibkit ir pašokit truputį valso.
O toliau atsivers upės panoramos, dešinėje matysis St Pauls, kairėje – Šekspyro Globe teatras. Taip taip, tas pats, kuriame jis kažkada statė savo pjeses. Pigiausias bilietas – penki svarai. negaila.
Iškart už Šekspyro teatro – Tate Modern, didžiulis fabriko tipo pastatas. Bet apie Tate kitą kartą atskirai.
Aplink bus daug turistų, ir jie tikrai nervina, nes nežiūri, kur eina, klausia, kur artimiausia tubo stotelė ir kur tualetas. Truputį išprotėjęs italas D., kuris dirba Tate kioske Pietinėj Pakrantėj, visai prie upės, į klausimą, kur tualetai, sutrikusiem turistam atsako, There are no toilets here, you have to go to Liverpool Street. (Nežinantiems – Liverpool Street yra didelė traukinių stotis kitąpus upės, Sityje. Toli. Panašiai, kaip pereit pusę Vilniaus.)

Bet ne ne ne, dabar romantika. Nėra dabar išprotėjusio italo, nėra turistų, nėra ir tualetų, dabar dega kalėdinės lempelės medžiuose, ūžteli vėjas ir vakarėjant tuštėja Pietinė Pakrantė. Aš einu mėlyna suknele ir palaidais plaukais ieškoti Ovidijaus išjungtu telefonu, o randu tą, kuris vis dėlto žino, kur jo lauksiu. Ir tiek mano romantikos.
Dar šimtas metrų į Vakarus nuo Tate – mano mieliausias pubas, su fakelais lauke ir upe iš trijų pusių, ir barškių laimo sidru stiklinėse su ledu. Dar gal tas pubas, bet toliau jau aš eiti nebenoriu. Nes toliau gali eiti tik į Vakarus, tik į saulėlydį, tik kai kojos pačios neša, kai žinai, kad šiąnakt iššnekėsi visą gyvenimą, kai nebejauti, kiek kilometrų jau nukulniuota. Toliau gali prieiti ir London Eye, bet kam, Londonas ir taip viską mato.

O.o.o. Šitas įrašas iš negalėjimo miegoti ir negalėjimo nerašyti. Šitas įrašas iš pabaigos pradžios. Ir man negaila skvarbiaakio berniūkščio, negaila, nes jo akys nebe tokios skvarbios, jis akis slepia arba suka žvilgsnį nežmonišku greičiu nuo vienos prie kitos, nuo dangaus iki žemės, nuo tiesos iki melo, nuo pradžios iki pabaigos. Man gaila savo jausmo svaigumo, nes jau niekad niekas nebebus taip stipru. Nes jau niekad nebebūsiu pakankamai kvaila, kad atiduočiau kam nors savo nuostabų gyvenimą. Nes niekada nebūsiu jaunesnė nei šią akimirką. Nei buvau visas kitas akimirkas.
Mano darling šiandien man sakė, kad gali gyvenime įsimylėti tik tris kartus, nes ketvirto smegenys neišneša, jom per daug visokių ten hormonų ir kitokio man nepažįstamo biologinio velnio. Jeigu įsimylėsi ketvirtą kartą, mirsi, sakė diplomuotas psichologas darling. Manau, man dar koks pusantro karto turėtų būti likęs.

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna - rugpjūčio 14, 2011.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: