Cries from Vilnius town

Daugiau šypsojausi, nei verkiau išvažiuodama. Pasakiau visus gražiausius sudie ir, juos sakydama, netikėjau, kad čia jau taip iš tikrųjų. Manau, kad grįšiu. Manau.
Užtat Londonas verkė manęs (taip taip, reikalauji dėmesio ir jo gauni..) – antradienį visądien lijo, o savaitgalį visoj Tate Modern dingo šviesa. T.y. elektra. Bet vis tiek. Because sunshine is going away.
Didysis ir baisusis smaragdinio DLR mieste, aš tave palikau tik tam, kad įsitikinčiau, kaip tave myliu. Jei vos penkiom dienom praėjus nuo mūsų išsiskyrimo man suspaudžia širdį prisiminus kokią kvailą smulkmeną, argi gali šita meilė būti netikra?
Ir dabar jau protingiau būtų sakyti sudie svetimam gimtajam Vilniui, nes jau kai kitąkart išvažiuosiu, bus su visam. For good.
Mergaitės, Vilniaus mergaitės visos lininiais plaukais, jūs nežinot, kokios jūs gražios. Ir kai kurios jūsų niekad nesužinosit.
Ech, 21 prieš 1 aritmetika neveikia, tėti. Man jokia aritmetika neveikia, nes pradžioje buvo Žodis. Ne skaičius.

Bet gal tuoj prasidės studijos. Vienintelis žodis, kuris man dar suskraidina drugelius į pilvą – tvarkaraštis. Gal tuoj pamiršiu, kur esu ir neberūpės visokie vėjai. Gal tuoj galvosiu tik apie Lietuvos muzikologijos ateitį ir tai bus taip pat asmeniška, kaip būtinybė cake display Tate šeštame aukšte atrodyti nepriekaištingai.

Pliusai Vilniui:
vakarykštė žemuogė ant bato
dainų žodžiai, kai suprantu visas konotacijas
švyturio baltas su citrina
pianinas, balkonas ir balys didysis ant sienos
restauruotų akademijos durų nerestauruotas girgždėjimas
miesto tuštumas, kad net aidi, pirmadienio vakarą
lotyniški šnabždesiai universiteto kieme
paskutinių rugpjūčio naktų žvaigždynai danguje
lietuviškų paukščių švelnus čiulbėjimas už lango
neprastesnė nei Londone caipirinha iš Briusly
naujai įkalbėtos stotelės autobusuose, jau nebesakančios subãčiaus, bet sùbačiaus

Pliusai Londonui:
žr. nuo pirmo šito blogo įrašo iki paskutinio
jeigu yra man vieta po saule, tai ten
netyčia įrašytas telefoninis pokalbis, kuriame sakoma tokia neteisybė: “jū oupen geit vait, jū oupen enoder geit vait and der iz mai dor!*“
jie manęs ten laukia – tie, kuriuos pažįstu ir tie, kurių dar ne

Tai tiek. Sakau sau ir kitiems, kad apsispręsiu po savaitės. Matysim.

Jau ruduo ir siela kyla kaire koja
tik tu kaip tolima šalis slepiesi savo toliuose
dar pabūk su manimi kol dar šviesu
ir primink ką palikau prie tolimos šalies krantų

jau ruduo ir visko noris po truputį
tik širdis tarytum žvakė vaško stingstančioj balutėj
pailsėk su manimi kol dar šviesu
ir primink ką palikau prie tolimos šalies krantų

tolimoj šaly kažin kažką palikau
tolimoj šaly ant smėlio laiškus rašiau
tolimoj šaly atsakymo negavau
ir vakarop grįžau
ar nuo to kam lengviau?


(Andriaus Kaniavos daina, kuriai suprast man nebereikia nei jokių konotacijų – akurat (fi koks negeras žodis) apie mane dainuoja)

Sakykit ką norit iš mielumo, mandagumo, gal ir meilės, niekam nelengviau. Nebent muzikologijos ateičiai po kokių penkerių metų mažu palengvėtų.

P.S. Ką tik įsijungiau loginį mąstymą, ar matot, kokie stiprūs bei objektyvūs argumentai pliusų sąraše?

* fonetinė transkribcija, kurią skaitydama girdžiu itališką akcentą

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna - rugpjūčio 31, 2011.

Vienas atsakymas to “Cries from Vilnius town”

  1. o Tiesa kazkur per viduriuka – in the very H
    eart… rasti ta Aukso Viduri – nelengva? , bet galima. :)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: