Places to remember III. Tate.

Nuo ko pradėt? Nuo istorinių aplinkybių ir nieko nesakančių faktų? Viena didžiausių pasaulyje.. cukraus fabrikas… neaiškaus tipo gamykla ar vandens valykla Temzės pakrantėje. Įspūdingo dydžio, tikrai. Jei stovėdama parantėje užverčiu galvą pažiūrėt, kur tas kaminas baigiasi, tai, žinokit, kažkur padangėje, net galva sukasi. Kažkada galvojom, ar įmanoma pasitelkus tarnybinę padėtį ir visas pažintis patekti į tą kaminą ir juo užlipti iki pat viršaus. Gal kada nors.

Apniukusią balandžio pradžios dieną, kai gavau darbą Tate, važiavau traukiniu iš Ladywell su savo britukais, jie visi važiavo į kažkokį protestą, regis, kai valdžia apkarpė socialinio sektoriaus išlaidas ir raudonplaukė hipiška mergytė turėjo plakatą su užrašu “I didn’t vote for these cu*ts“. Man dar per anksti skųstis britų valdžia, aš nuėjau savais Pietinės Pakrantės keliais, o vėliau stovėjau viena prie pat upės ir krykštavau iš džiaugsmo, nes nujaučiau, kad kažkas gero nutiks. Nuo pat pirmų akimirkų ten buvau kiek apstulbusi, kad (iš tiesų tai labiau kaip ir kiek) žmonės, pasirodo, gali mane mėgti. Ir kad, o netikėtume, aš išmanau savo darbą.

Tai va tokiom pasitikėjimo savimi pilnom kelnėm pradėjau dirbti Tate Modern, Members’ Room, bare/kavinėj su gražiausiu panoraminiu vaizdu visam Londone – St Pauls Cathedral, Millenium Bridge ir upė, upė, upė… Bare niekad nebūdavo per daug žmonių, nes ne kiekvienam mirtingajam leidžiama ten užsukti, tačiau kartais būdavo juokaujama mostelint ranka į tiltą, kuriuo kiaurą dieną teka turistų upės – look, the bridge is busy, customers are coming.

The bridge is always busy. We are not. Turėjom laiko šnekėtis, draugiškai šaipytis vienas iš kito, diskutuoti apie vyno aromatus ir tobulinti rosettų pilstymo meistrystę. Ir mums už tai būdavo mokama. Valandiniu tarifu. Neribojamu espresso, whole milk  ir 17 rūšių arbatos. Šypsenomis, šūksniais, planais ir diskusijomis. Ten, kur kam nors pasakius frazę “let’s go for a drink after work“, beveik niekad neišgirsi neigiamo atsakymo.

Tik nereikia suprast neteisingai, mes dirbdavom. Ir tų klientų būdavo. Tiesiog turėdavom tiem klientam laiko, galėdavom su jais šnekėtis, juokauti ir demonstruoti jiems visą bear cappuccino gaminimo tecniką. O jeigu mergaitė nori sumuštinio su sūriu, ne su kumpiu, tai man nėra problemos nueiti į ketvirtą aukštą ir jai tą sumuštinį atnešti. Vienas malonumas, pakeliui dar pasisveikinu ir pašneku su kuo nors, pirmą kartą sutiktu, pažįstamu tik iš matymo arba gerai pažįstamu, tada apsikeičiam naujausiais gandais. O kartais, kai žmonės nuo tilto visgi pasirodydavo besantys klientai, kai eilė iki durų, visai smagu būdavo bėgti, skubėti, greitai greitai suktis ir viską spėti, nepastebėti kaip bėga valandos, ir juoktis ar bent šypsotis praktiškai visą laiką. Ar aš ten kada pavargdavau? Nelabai. Ir viskas well done.

Dar buvo indų plovimo kambariukas, kur ateidavau susinervinusi ir šnekėdavau pievas ir pletkus daug geriančiam kitchen porteriui iš Kongo. Pašluostydavau keletą taurių, atsigerdavau vandens ir pajusdavau, kad jau man laikas grįžti atgal į saulėlydžio nušviestame bare vykstantį veiksmą. Tiesa, nebūtų sugriuvęs tas baras be manęs, bet man nuoširdžiai rūpėjo, kad jis nesugriūtų, ir aš stengiausi, ir Tate, kad ir kas ji/s bebūtų, žinau, man už tai dėkinga/s. All profits go to support the gallery, beje.

Aš negaliu jums daug papasakoti, kaip Tate atrodo iš žioplinėtojo pusės. Tik tikiu, kad tokia pat žavi .

Vasarą lauke yra du kioskai, šiauriniame gali gauti vanilla frappe ir paplepėti su pamišusiu italu meno ir muzikos žinovu, kuris garsiai klausosi neapolietiškos operos ar su hipsteriu juoduku prancūzu, o vakariniame gali paklausti, kur artimiausias tubas, Tate Britain ar bankomatas ir pasišypsoti vienam kaip pirštas sėdinčiam nelaimingajam, atsiųstam iš baro.

Ką jum rašyti apie meną? Sunflower seeds ir milžiniškas erdves, Pikaso, Dali, Bacono, Pollocko ar Klee originalus? Yra žmonių, kurie geriau apie tai gali parašyti.  Aš tik pasakysiu,  kad ten žmonėms gera, nes jiems mokama ne tik pinigais, jiems mokama pasiplaukiojimais valtimi po Temzę, vyno degustacijomis, apelsinais kimštomis alyvuogėmis, mojitais ir caipirnhomis, jaukiausiu pasaulyje sodu prie tarnybinio įėjimo, kuriame visad rasi ką nors sėdintį ant suoliuko ir laukiantį, kol jam pasakysi, labas, graži diena. Dar Tate žmonėms moka naminio skonio pietumis su vegetarian option kiekvieną dieną, o ypatingieji gauna gazuoto vandens nemokamai. Apsauginiai gali checkinti feisbuką prie kompų, o naktimis žiūrėti filmus, tik niekam nesakykit. O svarbiausia, Tate man atgaivino sugebėjimą visomis šitomis nesąmonėmis džiaugtis. Ir vaikščiodavau tyliai dainuodama.

How one can be excited about simple things.

Ant kiekvieno sausainio ir kt., pagaminto Tate virtuvėje, žmonių, kuriuos beveik įsimylėjau, tik neužteko laiko, taigi ant kiekvieno sausainio klijuoja lipduką su šūkiu: eat tate, drink tate

Yra ir daugiau.

eat Tate, drink Tate, think Tate, speak Tate, live Tate, hate Tate, love Tate.

leave Tate.

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna rugsėjo 4, 2011.

3 atsakymai to “Places to remember III. Tate.”

  1. TU LABAI GRAŽIAI ESI.

  2. Įsimylėjau Londoną per 7 trumpas dienas, bet žinau, jog viską, ką mačiau, mačiau paviršutiniškai. Ir įsimylėjau būtent dėl to, ko dar nespėjau pamatyti. Turėjau šiokių tokių menkų nepasisekimų, todėl spontaniškai, net negaliu paaiškint, kodėl, nusipirkau bilietą tik į vieną pusę, pasirodė, kad ten vienintelė vieta, kur norėčiau būti, gal.. Būna kartais, kad nesupranti, ką darai, bėgi nuo chaoso į dar didesnį triukšmą…ir griauži save, nes viskam turi būt priežastys, nedera gyventi be priežasčių. Ir štai tavo blogas atgaivino tą skonį, tą jausmą.. dabar kraunuosi lagaminą dainuodama ir nesulaukiu, kol pasitrauks į šoną ši savaitė, kuri man užstoja tą nuostabų miestą. Nusiteikimai, smulkmenos ir visa kita…žinai gal kaip būna :) Linkėjimai nuo būsimos Catfordo gyventojos (kaip supratau, tu kažkur netoliese), jei netyčia norėtum su kuo nors pasidalinti įspūdžiais, vietomis, kur skaniausia kava ar šokoladas, tai nesikuklink mestelt porą eilučių – kajetanaa@gmail.com
    Tikrai labai gražiai esi.

    • Kaip neįtikėtina, kad kas nors apskritai skaito mano šituos sentimentų proveržius… Ačiū! Kajetana, sėkmės įsikuriant Catforde, kai vaikščiosi vėlai vakarais, tai stenkis atrodyt negraži, ir dar būtinai pro bažnyčios šventorių iš Lewisham High Street nueik į Ladywell Fields, nuostabus parkas :) O aš būtinai brūkštelsiu, kai tik grįšiu į didįjį baisųjį smaragdinio DLR miestą. Po 7 savaičių.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: