Kiti miestai ir kita jų poetika

Mes personifikuojam miestus. Nežinau, kas tie mes, bet pati nejučiom taip darau, tada atkreipiu į tai dėmesį, o tada pradedu pastebėt, kad ir kiti aplink daro tą patį. Galbūt tai tėra dviračio išradinėjimas, tačiau man šis miesto – žmogaus santykis atrodo gan simptomiškas.

Mes suteikiam miestams visokių žmogiškų savybių, taikom etiketes ir stereotipus, tada juos braukiam ir viską perrašom iš naujo, pagrįsdami savo labai subjektyvia patirtimi. Dar daugiau, mes galvojam apie miestus kaip apie kokius artimus žmones, sakyčiau mylimuosius, bet ne, gal labiau kaip apie globėjus, apglėbiančiuosius, laikančius ir saugančius. Nes kartais labai reikia tiesiog būti kažkieno glėbyje, kartais ir nesvarbu, kieno. Miestai mus susupa į savo dvasią, ir tuo pat metu yra atvirkščiai – mes jiems įpučiam savo (susigalvotą, susijaustą) dvasią. Ir tada išvažiuodami visa tai paliekam ten. Tuose miestuose. Ir jie jau nebe šiaip statinių komplektai su ten gyvenančiais žmonėmis, miestai lyg kokios plika akimi nematomos, tik kartais apčiuopiamos sielos sklando kažkur skersgatvių, aikščių, greitkelių ir viadukų labirintuose.

Visa tai labai tikra.

Nenorėčiau mąstyti tokiomis abstrakčiomis sąvokomis, kaip, pavyzdžiui, Lietuva, Londonas, Roma ar Druskininkai. Nebežinau, kas ta Lietuva. Kur ji. Ko ji iš manęs nori. Kur mano nacionalizmas. Atrodo, buvo daug. Greičiausiai visiems iš eilės apie jį pasakodama, ėmiau ir kažkur išbarsčiau. O dabar tik žalia žolė, kur manęs nėra.

Vis labiau linkstu prie tokio gan savanaudiško požiūrio. Pamenu, kažkada visų bent kiek išmanančių aplink klausinėjau, kam reikalinga muzikologija? Vienintelė į mano klausimą įtikinamai atsakiusi, buvo protinga protinga mergaitė I., kuri sakė, kad jai šiaip įdomu. Vadinas, jai reikia. Tai dar kartą grįžtu prie tos Lietuvos, I. yra Lietuva ir aš esu Lietuva. Taigi jei mums reikia, tai ir Lietuvai reikia. Važiuoti į Londoną, rašyti totaliai nuo pasaulio atitrūkusius straipsnius apie tai, kaip suprasti meną, žiūrėti kvailus filmus, skaityti intymią poeziją, gerti nupigintą vyną ir šnekėti apie viską ir apie tą patį, su visais ir su tais pačiais. Yra ir kitų žmonių, kurie irgi yra Lietuva, jiems, matyt, reikia visai kitų dalykų, bet aš tiksliai nežinau, kokių. Tai jeigu tie žmonės man aiškiai pasakytų, ko jiems reikia, gal aš galėčiau padėti. Tada gal elgčiausi kaip nors kitaip, nes dar puikiai pamenu jausmą, kai labiausiai gyvenime norėjau būti reikalinga.

Ir tas nacionalizmas, jis toks paranojiškas man dabar atrodo. Juk niekas mūsų nepuola, nebent mes patys. Niekas mums nebruka svetimų kultūrų, nebent mes patys jas pasiimam. Kaip ir su miestais, jie neturi dvasios, kol mes jos nesukuriam. Viskas čia (baksteliu sau į smilkinį). Todėl svarbiausia viską ir nešiotis tose abstrakčiose vidinėse erdvėse, vadinamose širdimi, protu, siela ir kitaip. Ir kol nešiosiuos, gal manęs negrauš nerimas dėl lietuvių kalbos išnykimo. Kol žinosiu, kad yra dar tokių kaip aš, ir jie irgi nešiojasi, ir mes galim kartais pasišnekėti.

***

Tiesą sakant, visai ką kitą norėjau parašyti. Kad Vilnius kas dieną tamsėja nežmonišku greičiu. Stengiuosi rinkti rudens gėrybes, bet tinginystė kaišo koją. Tada einu į rytines mišias Bernardinuose ir stengiuosi iš naujo. Ir tik tokiais rytais, nuo Bernardinų iki Akademijos, noriu vaikščiot po Vilnių, nes visu kitu laiku jis atrodo kažkoks svetimas. Lyg manęs čia nebereikėtų, nes jau kitos mergaitės lininiais plaukais sėdi kavinėse, rūko ir juokiasi, o aš tik einu pro šalį, į vidų niekas nekviečia. Turbūt taip susigalvoju, nes jei noriu, kad vienas miestas apkabintų, pirma reikia būti kito atstumtai. O dar Druskininkai, kuriuose būna taip, kaip niekur kitur nebūna. Ir jokiu kitu laiku. Gražiai melancholiškai lyja, tamsu ir šalta, ir mes kažkodėl  bėgam. Jau gerokai po vidurnakčio tauziju kažkokius niekus, matyt apie emigraciją, nebelabai apie ką daugiau bemoku šnekėti, tai tauziju, ir man kažkas sako, kaip protingai tu čia viską šneki. Et. Nusišypsau. Negali būti, nes jūs visi, poetai, tokie giliai protingi, tokie galvojantys, prieš dėliodami žodžius, tokie daug pasakantys, net kai blevyzgojat, tokie tokie, kad man belieka tik šypsotis ir klausytis. Ir kai rūke paskendusiam inkile, kuriam apkritai kažkas yra suteikęs magišką dvasią, jūs drebančiais balsais imat skaityti poeziją, aš negaliu patikėti, kaip tai yra tikra, kad apskritai pasaulyje būna tokio tikrumo. Tada prisimenu lietuvių mokytojų žodžius, kad lyrinis eilėraščio “aš“ nėra tas pats, kas autorius, ir papurtau galvą. Apie ką mes šnekam…

Dar išmokau, kad feisbuko postai yra visavertis literatūrinis žanras, manau, jau turintis visas  tam būtinas savybes – tiek formos, tiek turinio. Ir kad žmonės kartais būna savanaudžiai socialiniai gyvulėliai, bet aš nieko prieš, kaip gi kitaip, ir aš tokia pat, matyt, su tuo jau laikas būtų susitaikyti.

Ir čia šitiek visko sugrūstą į šitą įrašą, kitaip neišeina, greitai greitai, kol tinginystė vėl nepakišo kojos. Nes tuoj vėl buku žvilgsniu užsižiūrėsiu į svetimas nuotraukas, labai prastu meniniu lygiu grosiu tą patį Šopeno preliudą, eisiu pasidaryti arbatos (deja,  jau be pieno), močiutė ką nors man šūktels, polifoniškai atitardama televizoriaus skleidžiamiems garsams, taip dusliai, pro uždaras duris, svajingai žiūrėsiu pro balkoną, ten link geležinkelio, ten, regis, gyvena vienas labai geras poetas, kuris turbūt netingi rašyti eilėraščių, tada dar Atėnė Bitutė glaustysis apie kojas, ir aš svarstysiu, ar jai geriau tinka būti Hermiu, ar Apolonu, ir taip iki paryčių, kuriuos savo artėjančiu ir vėl tolstančiu ūžimu atneš pirmieji į stotį riedantys autobusai.

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna spalio 10, 2011.

Vienas atsakymas to “Kiti miestai ir kita jų poetika”

  1. Aciu uz pasidalinima rudeniniu Druskininku nuotaikom :)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: