„make your way to the exits please, library is now closing“

Ekrane Gergievas. Ant kelių Ekphrasis. Prieš nosį kompiuteris. Už nugaros fortepijonas. Šalimais kava. Visur aplink lengvutis šurmulys. Lauke fontanai ir Barbicano highwalks.

Dėl visko kaltas lapkritis. Lapkritį negali būti gerai. Lapkritį nebūna kitaip. Tik šitas neaiškus liūdesys, kuriam prieš metus bent jau turėjau priežastį. Dabar nebent galiu teisintis senovės lietuvių patarle, kuri porina: žalia žolė kur mūsų nėra.

Čia net ne šaltas ir tamsus sausis, kai bent galiu pradėt skaičiuot dienas iki pavasario, ir jų neatrodo taip labai daug. Lapkritį ateina laikas bijoti. Bijoti būti suaugusia, žinoti, kad daugiau niekas nebekeps man riebių bulvių su grybais aliejaus pilnoje keptuvėje. Bijoti, kad kažkas išeis neteisingai ir aš taip ir nesuprasiu, ką noriu gyvenime veikti, ir nespėjus nė mirktelti man bus kokie tridešimt aštuoneri, o aš apsirengusi klouniška virėjo uniforma vis dar krausiu į lėkštes lazanijos gabalus Tate darbuotojų valgyklėlėje, ir lauksiu, kol mane perkels atgal į mano žavųjį barą. O kai perkels, niekam daugiau nebebus likę laiko, nes gyvenimas bus praėjęs. Ir vaikščiosiu po Londoną, įsivaizduodama, kad esu Bridžita Džouns, tik joks Markas Darsis niekada neateis ir nepasakys, kad aš jam patinku tokia, kokia esu. Su klouniška virėjo uniforma ir mėlynu tinkleliu ant galvos.

Ar gal geresnė perspektyva sulaukti keturiasdešimtojo gimtadienio supamojoje kėdėje su milžiniškais akiniais ant nosies ir krūva knygų ir popierių aplink, apie vilnonėmis kojinėmis apmautas kojas besiglaustant keturioms katėms, ir rūkant be sustojimo, kol gausiu vėžį, ir taip leidžiant dienas, rašant straipsnius, kurių niekas niekada neskaito, mažame butelyje, pilname smilkalų, cigarečių ir kačių kvapo.

O iš tiesų čia tik lapkritis. Iš tiesų man dvidešimt dveji, rytoj važiuoju dar truputį pakeliauti į Anglijos šiaurę, turiu pilną galvą planų, idėjų ir įdomiausių darbų, aplink žmonės šypsosi  (kartais ir man), dienomis šviečia saulė, o vakarų neleidžiu viena. Bet iš prigimties esu linkusi į rudenines pseudodepresijas ir begalinę melancholiją, todėl klausau dabar Bon Iverio ir tikiuosi, kad bent kiek ironijos įskaitėte šitame įraše. Ir dabar šypsotės puse lūpų.

library is now closing

Beje, grįžau į Londoną, ir visos Places to remember dabar jau yra Places to live in.

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna lapkričio 17, 2011.

3 atsakymai to “„make your way to the exits please, library is now closing“”

  1. tiesiog-visiškai tas pats, ką aš čia dabar jaučiu, braidydama lapkričiu! ypač šiandien ir vakar (nes rytoj, rytoj bus geriauuu). o dabar dar ir Iverio klausau..

  2. o man toks šviesumas šį lapkritį, toks šviesumas, kad irgi spaudžia širdį! ir Iveris kaip gerai kaip gerai. man pradeda atrodyti, kad lapkritis ir gruodis gražiausi metų laikai metuose. visai einu iš proto :) ebt dar tas artėjantis Adventas, Visiškai stebuklinga. kažko tik bijau vasario – kovo.

    bučiuoju tave Dangužėli, siunčiu tau saulėto lietuviško lapkričio žiupsnelį ir žinau, kad tau ten yra labai gerai ;* Londonas tau po kojomis, tikrąja ta žodžio prasme.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: