se le parole fossero una musica potrei suonare ore ed ore, ancora ore e dirti tutto di me

Tai Kalėdos. Ką čia ir pasakoti, kaip viskas tviska blizga Londone, jau nekalbant apie pirkimo manijas. Šiandien kažkur pamačiau parduotuvės lentynų nuotrauką ir pagalvojau, gi kaip kvaila, šitokios eilės lentynų, o ten sukrauti kažkokie… daiktai. Ir visi mes ten einam kiekvieną dieną, vis kažko ieškodami.

Kalėdos yra apie žmones, labai labai artimus, tokius, kokių šitam mieste man baisiai maža. Nieko tokio, tikrai, aš galiu ir pati. Pati sirgti, verkti, džiaugtis, dainuoti pro langą, keltis iš ryto, pietauti, užsiplikyti arbatos ir šnekėti su visais iš eilės. Ir aš tokį gyvenimą vadinu grown-up, ir man nesvarbu, kad P., mano naujas pašnekovas ilgomis darbo valandomis, tai vadina single.

Ir žinot, aš savo naivumu protestuoju prieš pasaulį, kuris nepasitiki žmonėmis. Na ir kas, kad man širdį daužo kas netingi, aš vis tiek tikiu tuo, ką man žmonės sako, net jeigu yra pagrindo abejoti. Neįtarinėju, aplinkiniais keliais nebandau aiškintis, ar teisybė, nesvarstau šimtą kartų, tik tikiu ir viskas. Nes tik taip pasaulis turėtų būti, paprastai, atvirai ir nuoširdžiai, be jokių žaidimų ir gudrybių.

Tik kartais nusiviliu, kai, pavyzdžiui, paaiškėja, kad menedžeris, kurį šitaip gerbiu už profesionalumą, man meluoja nemirksėdamas, ir meluos tol, kol tikėsiu. Arba kad atsakingiausieji konflikto metu nesako, ką galvoja, bet stovi ir tyli. Ir tada, kai tas, su kuriuo buvau vien iš abstraktaus nujautimo, kad po dailiu veideliu ir mažvaikišku elgesiu slepiasi kažkas daugiau, kažkas gilesnio ir tikro, viešai paskelbia, kad aš nuobodi, nes mėgstu kates ir Bethoveną, tada visai nusvyra rankos.

Mano įsivaizduojami sielos broliai, atvažiavę čia ieškoti to paties, kaip ir aš, kaip ir visi, sielos broliai, kiekvienas su neįtikėtina istorija užanty, sunku kartais jumis tikėti.

Nepaisant visko, žinokit, man vis tiek gerai, aš vis tiek laiminga. Aš tai vadinu grown-up, kai nėra lengva, kai turiu pati susikurti savo gyvenimą, nuo A iki Z. Ir kažkur abėcėlės vidury man pradeda aiškėti, ko noriu. Man įdomu taip gyventi ir aš tikrai susidėliosiu viską taip, kaip man patiks, gal kartais ir spontaniškai, bet taip dar įdomiau. Nes liūdniausias dalykas Vilniuje buvo jausmas, kad kažkas mano gyvenimą suplanavo jau dešimt metų į priekį, ir man nebėra ko siekti, tegaliu plaukti pasroviui.

P. sako, you like excitement. Taip taip. Būtent. Drama queen.

Ir turbūt reikia mesti šonan puikybę, nes yra žmonių, kuriems aš esu absoliučiai neįdomi. Dar keisčiau, yra žmonių, manančių, kad aš esu bloga ir nedraugiška. Yra ir tokių, kurie klaidingai mano, kad jie man baisiai įdomūs. Ir, žinokit, nebeliks laiko gyvenimui, jeigu pradėsiu dabar visiem įrodinėt savo teisybę. Geriau ramiai laukti Kalėdų ir viso kito, ir džiaugtis viskuo iš eilės. Brazilas berniukas man šiandien padovanojo šokolado, piktoji K. kartais šypsosi ir net sugeba mane prajuokinti, nuo darbdavių gavau dėžę saldainių, plastmasinį buteliuką 7up ir atviruką, kuriame pasirašė visi dideli ir svarbūs asmenys, dar žmonės dovanoja komplimentus man ir mano kavai, viena kitą lietuvišką žodį visais pasaulio akcentais, daug nereikalingo dėmesio bei šiokią tokią pinigų sumą kiekvieną penktadienį.

Ir reikia kažkaip gyventi. Norisi.

P.S. O tada einu per Pietinę Pakrantę, ne šiaip sau, einu į autobuso stotelę, ir kažkas eina gal pusgirtis, gal išprotėjęs, o gal šiaip labai laimingas, eina vienas ir linksmai dainuoja: “…I just haven’t met you yet.“

~ sukūrė Danguole Kotryna - 23 gruodžio, 2011.