Kronikos

Kažkaip nerišliai rašau. Pagalvojau, taip nieko nežinant paskaičius neįmanoma suprast apskritai apie ką čia. Tai pabandysiu paprastai ir aiškiai, tikiuos, nenuobodžiai. Jeigu bus nuobodu, tai ką, neskaitykit.

Grįžau į Londoną, nes man taip reikėjo ir dar todėl, kad daugiau niekada nebūsiu dvidešimt dvejų. Tate mane vėl priėmė dirbti, deja, ne į mano mieląjį barą, o į darbuotojų valgyklą, kur paprastai dirba žmonės, kurių dėl  vienų ar kitų priežasčių negalima prielsiti prie realių klientų. Ir sugebėjimų didelių ar patirties šitam darbui nereikia. Žodžiu, visiem akivaizdu, kad aš galiu daug geriau. Bet taip iš princesės tapau tarnaite. Ir nesakykit, kad čia nėra jokio pamokymo. Iki šios savaitės dar puoselėta viltis, kad leis grįžti ir į barą, jau išblėso, todėl ruošiuosi netrukus vėl palikti savo mieląją Tate. Nes iš sentimentų duonos nevalgysiu ir nuomos nemokėsiu.

Pirmą savaitę be galo graužė nepaaiškinamas ilgesys, bandžiau jį skandinti, nesisekė. Galų gale, dėl konkrečių ir nelabai konkrečių priežasčių, kurios čia taip viešai neminėtinos, ilgesys praėjo, ir atėjo įkvėpimo laikas. Įkvėpimo semtis žinių, patirties ir įspūdžių, eiti į koncertus, rašyti, mokytis kalbų, keliauti ir bendrauti. Įkvėpimo buvo tiek daug, kad teko pasakyti sudie savo alma mater, su kuria dar planavau šiemet padraugauti. Ir dabar jau kelio atgal nėra.

Nesakau, kad jo ieškau. Nekantraudama laukiu anglų kalbos egzamino rezultatų, nuo jų priklausys visos mano artimiausių kelių metų profesinės galimybės. Akademijoje nebegalėjau rasti šito excitemento (žinau, negražu, bet lietuviškai neskamba…), iš kurio kyla įkvėpimas, o be jo – nė iš vietos.

Londonas mane pasitiko gal ir ne taip šiltai, kaip prieš tris mėnesius išlydėjo, bet savai. Dabar jaučiuos, lyg niekad nebūčiau išvažiavus, ir išsitrynė liūdna miglota vizija, vis užeidavusi Vilniuje, kai atrodydavo, kad tie metai Londone buvo lyg netikri, lyg susapnuoti, neturintys įtakos lietuviškajam gyvenimui. Žinot, vienintelis dalykas, kuriuo esu neabejotinai tikra, yra tai, kad  čia, šitame smaragdinio DLR stebuklų mieste, pasiutusiame metropolyje, pilname berniūkščių skvarbiomis akimis, čia mano vieta dabar. Nesakau, kad su visam, t.y.. žinau, kad ne su visam, bet dabar man kur nors kitur būti neįmanoma.

Bestudijuojant akademijoje kiekvienas semestras būdavo gyvenimo kažkokia epocha laikas, niekad nepamiršiu T. L. de Victoria, tada  Bacho, paskui Beethoveno naktų, pusmečių, kurių užtekdavo įsigyventi ir tikrai pajusti tą laiką ir tą meną. Šitas laikas yra Pietų Amerikos laikas. Gyvenu su daug kolumbiečių ir vienu brazilu, ar įsivaizduojat, kaip skiriasi mūsų temperamentai? Darbe labai daug laiko praleidžiu su N., nenustygstančiu vietoj linksmuoliu čiliečiu, su dviem skirtingų meno sričių aukštaisias. Žodžiu, aplink nuolat skamba Lotynų Amerikos šokių muzikos ritmai, kvepia braziliška sūrio duonelė, klausausi nežmoniškai daug ispanų ir portugalų kalbų ir jų įtakojama plepu be sustojimo, kol kas dar angliškai. Dar jie pasakoja apie savo šalių istoriją, apie kurią kažkodėl nedaug teužsimenama lietuviškose mokyklose. Tai aš vadinu pasaulio kultūrų surogatų pažinimu.

Ir dar yra muzika. Klausau ir klausau, daug ir visokios, ir man taip gerai,kad aš daugiau nieko likusį gyvenimą nenoriu daryti,  tik klausyti muzikos, mokytis mintinai tekstus, dėlioti į stalčiukus visokias stilistikas ir galvoti apie viską, apie ką tik ta muzika gali būti. O gali būti apie viską. Ir visada yra apie kažką.

Nors emocijų vis dar daug, bet trys mėnesiai Vilniuje mane grąžino į protą, ir dabar tas emocijas bent jau valdau, bent jau stengiuosi valdyti, bent jau suvokiu, kad reikia valdyti. Ir labai aišku ir gera, kai suprantu, kad kažkas manęs visus tris mėnesius laukė, o ne pirmas tris dienas pasiilgo, ir tie žmonės vis dar yra šalia, ir aš jais pasitikiu.

Bet emocijų vis tiek daug, ir aš kartais nesusivaldau ir pykstu. Anoj valgykloj susipykau jau su trim žmonėm. Taip rimtai. Pirmas į mane kreipėsi “Ei, moterie“, kita bandė užsisakyti keptą kiaušinį tarnybiniu telefonu ir išdidžiu tonu, trečias… trečias sakė, kad aš nuobodi. Ir dar, kad liūdna. Labai įsižeidžiau. Ypač tokius “komplimetus“ girdėdama iš to, kuris jau dveji  metai pjausto morkas virtuvėj, ir nepasiekia atitinkamo rango makaronams virti.

O pyktis yra labai negerai, nes tada pačiai negera būna, nepriklausomai nuo ginčo baigties, o vargšai su manimi susipykusieji nebeina daugiau valgyti ir sėdi alkani visą dieną, o ką darysi, išdididumas neleidžia. Žinau, vis tiek sočiau su tuo išdidumu. Ir tada aš jaučiuosi blogas žmogus.

***

Nuo Kalėdų pradėjau vaikščioti pėščiomis po pietryčių Londoną, kur gatvės jau darosi pažįstamos, ir vis tiek nesuvokiamo dydžio, bet valandos trukmės ėjimas namo iš darbo nebeatrodo nei ilgas, nei sunkus, net ir prieš tai 10 valandų stovėjus valgyklėlėj, besiramsčiuojant į orkaites ir šaldytuvus.

Dar yra kraupoki siauručiai tuneliai po Temze, kuriais galima prasieiti pasiilgus aštresnių įspūdžių.

Ir šįvakar pamiršta parašyti žinutė, už visus tuos, kurie man kada nors pamiršo parašyti.

Truputį beprotiška Naujųjų naktis, palikusi gerą nuojautą, kad 2012-aisiais pasaulio pabaigos visgi nebus, o jeigu ir bus, tai bent jau nesigailėsiu, kad šio, to, ano ir trečio neišdrįsau. Tik nežinau, ką apie mane galvoja miela mergaitė žaviausiu pasaulyje vardu, kuri dabar turbūt skaito šita įrašą. Matyt, nieko gero…

Juokas ir žmonės, planai ir svajonės, amžinas meilės ieškojimas, tik jau be jokios desperacijos, žodžiai daug ir mažai reiškiantys, šypsenos ir tekanti saulė, gilūs ir ilgi žvilgsniai, kuriuose viską galima perskaityti, muzika ir kalba, kuri yra gražiausia pasaulyje, kuri mane neišvengiamai veikia, ir vienintelis dalykas, kurio dabar desperatiškai noriu, tai ta kalba šnekėti, kartais nebesvarbu su kuo.

Roma, non fa’ la stupida stasera…

P.S. Pamatysit, šitie metai bus nuostabūs, kvapą gniaužiantys ir laimingi. Su drugeliais pilve, ramybe širdyje ir šypsena saulėtekiam ir saulėlydžiam, lietui, vėjui ir markstantis prieš saulę. Kažkur perskaičiau, if you smile on your own, you really mean it. Tai tokie bus metai. Pamatysit.

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna sausio 2, 2012.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: