apie laimę ir laikinumą

tu žinai, esam plunksnos vėjyje

netiesa, esam ir vėjas

Pro savo kambario langą galėčiau spoksot į saulėlydžius, visa bėda, kad nėra laiko.  50 valandų kiekvieną savaitę pratupiu pusrūsy, kuriame įsikūrusi valgykla. Nieko tokio, beliko dvi dienas ten patupėt. Tada (greičiausiai) už tris mėnesius valgyklos belangėj man bus atsimokėta ta pačiu upės, Tūkstantmečio tilto ir šv. Pauliaus katedros panorama, į kurią žvilgčiodavau iš šešto galerijos aukšto, tik, manau, dar gražiau žiūrėsis iš septinto. Nes tuoj pavasaris, ir saulėlydžiai bus dar vaiskesni.

Sako, negali gyvenime visko turėt. O kodėl, sako protingiausia pasaulyje lenkaitė K. Aš tai nebežinau, kas tas viskas. Man rodos, aš jau viską turiu. Viską, ko reikia šiai akimirkai, ir, svarbiausia, a pocket full of dreams (baby i’m all     New Yoooork..), kurias reikia turėt, kai po mėnesio užversiu galvą į niekad nemiegančio miesto stiklines sekvojas.

Gyvenu truputį išsimėčiusi po Londono pietryčius, treji namai, SE zone 1, 2 and 3. Jau nuo Naujųjų visai nebebūnu viena, visai visai, ir man labai gerai, ir, man regis, su manimi būnantiems labai gerai, ypač vienam iš jų. Mokausi apie Leniną, kuris sakė mokytis mokytis ir dar kartą mokytis, apie tai, kaip atvažiuoti į darbą valanda anksčiau ir kaip susilankstyti megztuką kaip kokioj drabužių parduotuvėj prieš einant miegoti, mokausi priimti žmogų tokį, koks jis yra, ir mokausi galvoti, ką šneku. Dar mokausi ragavimo meno ir žaidžiu savo kava, ir visa šita gražaus valgymo ir gražaus gėrimo kultūra man puikiausiai telpa į visus meno apibrėžimus, nors vis tiek man labiau patinka muzika. Mokausi klausytis kitokios muzikos ir išgirsti tai, ką kitas žmogus išgirsta. Mokausi palikti ambicijas už durų ir nekelti dramų. Mokausi būti mylima.

Buvo trys kvapai – zatar, žolė, o dabar oregano. Zatar valgydavau su duona ir alyvuogių aliejum, bet vis tiek dar pusė indelio dūla spintelėj, ir kasdien vis silpniau kvepia. Tuščią plastikinį maišelį įsidėjau į kišenę ir atrodė miela, bet jis taip ir liko prisiminimų dėžutėj Lietuvoj, grynai dėl to, kad pamiršau. Bet praeitą savaitę pagaminom skaniausią risotto pasaulyje, tai turiu dar vilties, kad oregano išmoksiu naudoti.

O tuo tarpu storuliukui čekui, kuris mano valgykloj plauna indus turiu padovanoti raktų pakabuką su meškiuku, nes jis pats atrodo kaip didelis bet labai jaunas meškinas (sako, I would like to study management, because I want to be a big boss.)

Virėjai iš septinto aukšto man atneša dėžę su tortais, ant jos užrašę Su Meile, na tai kas, kad tortai pardavimui. Šiandien vėl nuliūdau, kad nėr teisybės pasauly, tai jie man padainavo dainelę ir užplikė puodelį tirpios kavos su grietinėle, sako, nes tu mum visad padarai, na tai kas, kad ta tirpi kava labai neskani ir aš paskui ją tyliai išpyliau į kriauklę.

Vienam iš arbatinukų turiu pasislėpus žodyną – popieriukus su vieninteliu žodžiu – grožis – visom Tate pasaulio kalbom – lietuvių, latvių, anglų, italų, rusų, baltarusių, lenkų, ispanų, portugalų, ganiečių, bangla, hindi, vokiečių, vengrų, japonų, nigeriečių,  korėjiečių, švedų, slovakų, čekų, olandų… (žr. skyrelį the beauty dešinėj)

ir štai visi planai jau yra, visi sprendimai ir ir visos perspektyvos. tegu taip viskas ir būna. arba ne. tegu būna dar geriau.

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna vasario 20, 2012.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: