Pavasarinis melancholizmas

Pavasariais traukiniuose ant turėklų pakimba apnuoginti moterų riešai. Baltai ir rausvai gatvėse pražysta visokie medžiai, kurių pavadinimų dėl visiško biologijos neišmanymo aš nežinau, bet gal sakuros ir obelaitės. Viršum Tūkstantmečio tilto dar vis sklaidosi kiek žiemiški karamelėje skrudintų riešutų aromatai, bet maždaug kas antrą dieną nušvinta saulė ir juodaodis saksofonistas groja tą pačią Take Five. Jau tuoj bus metai kai penkias dienas per savaitę vėluoju į darbą Tate, o jis vis dar groja tą pačią Take Five, šiaip sau groja, natos striginėja. Nieko tokio, mat vis kiti turistiniai vandenys plaukia Tūkstantmečio tilto paviršiumi, kirsdami Temzę ir brėždami kryžių Londono veide. Kiek arčiau Londono Tilto akmeninėje krantinėje iškalti žodžiai: there are two things scarce matched in the universe, the sun in heaven and the thames on earth. Ir dar sako, when a man is tired of london, he is tired of life, for there is in london all that life can afford. Vaje, kiek tokių pavargusių žinau, striginėjančių kaip juodaodžio saksofonisto natos iš Take Five. Užtat skamba.

Didžiausios istorijos slypi ten, kur, regis, nieko neatsitiko. Ir mes dabar ragaujam brangų vyną ir jaučiam pelėsinį sūrį, ir persikus, ir agrastus, ir skrudintą cukrų, ir, sakyčiau, meilę, bet nenoriu skambėti cheesy… (Va kokia graži angliškai lietuviška konstrukcija. Atleiskit, lietuvių kalbos mokytojos, bet būtent šitaip čia yra mano šnekama lietuviškai. Jei apskritai šnekama.). Tiek čia tų kompozicijų, kas trečia naktis, savaitė, trys dienos, mėnuo, pusvalandis, dešimt minučių iki traukinio ir neapibrėžtas laikotarpis ateityje. Artumas ir tolumas.

Praeitą savaitę vieną rytą užsidėjau akinius ir keliavau į universitetą, kuris visai kaip Windsorų pilis, ir ten visi labai protingi ir studijuoja muzikologiją, ir kažkokiu būdu mano akiniai ant nosies bei gatvinė šnekamoji anglų kalba profesoriui padarė įspūdį. Dar buvau  Thessalonikuose, kur per viešbučio langus matėsi kone visa, kas pasaulyje yra geriausio, kur graikė kavinėje būrė iš kavos tirščių, kur haremo stiliaus bare su kaljanais ant staliukų, kone iki žemės mums besilankstančiais padavėjais, pritemdytomis šviesomis ir spalvotomis skraistėmis tvyrojo nenusakoma, ar greičiau dorai mergaitei viešojoje erdvėje netinkama aptarinėti  atmosfera, ir dar berniukas avinėlio plaukais man skynė apelsinus nuo medžių (pasirodo, apelsinai – žiemos (!) vaisiai). Jau po dviejų savaičių manęs laukia nuotykiai Svajonių Šalyje, ir kai grįšiu jeigu dar lauks namai, šitie besidriekiantys nuo SE1 iki SE6, ir jeigu viskas bus kaip kol kas patyliukais užuominomis planuojama ir rugpjūtį pamatysiu Amžinąjį Miestą, o rugsėjo rytais vėluosiu jau nebe į barą, bet į universitetą royal alla windsor, tai tada nebebaisu, kad š.m. gruodžio 12 dieną pranašaujama pasaulio pabaiga. Po tos graikės su kavos tirščiais manęs tai nenustebintų.

Va parašiau, ir ką jūs man, non omnis moriar, nes labai abejoju, ar įmanoma negrįžtamai ištrinti internetą.

Mano galva yra melancholizmo fabrikas; net kai nebėra ko ilgėtis, aš ilgiuosi ilgėjimosi.

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna on kovo 17, 2012.

3 atsakymai to “Pavasarinis melancholizmas”

  1. Kaip nuostabiai tu rasai. :)

  2. Danguoli tu mano Danguoli, kai pamatysiu taip stipriai apkabinsiu :)) p.s. nepamirsk man skirt pasimatymo pries islekdama ten kur driekiasi namai milzinai ir kur kadais visi sake jog tai svajoniu salis :))

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: