Ašarotasis

siamo piume nel vento ma non siamo il vento.

ti prende e non torni piu’

Kartais vėjas pakyla ir mus nuneša, ir nieko nieko negalim padaryt. Čia kaip oras – lyja lyja ir apsiniaukę mano mieste. Visi aplink bėdavojasi, but that’s one thing you can’t change. Kiti neištveria šito lietaus, kitiems melancholija ne prie širdies, ir tada pakyla vėjas ir išneša juos toli toli, į saulėtą Kalabriją, kur amžina vasara. Bet aš ištikimųjų padermės, aš lieku čia, su prie žemės traukiančiu gumulu gerklėj ir tramdau ašaras.

Ta diena nieko gero nežadėjo, ir aš tai nujaučiau. Rodės, kažkokia grėsmė glūdėjo vėjyje ir lietaus lašuose, oro drėgnume ir tuščioje upės pakrantėje. Liūdesys buvo įsiskverbęs į turistų klegesius aplink pilį ir į patrankų salves, kurios ėmė aidėt, kai ėjau per Tower Bridge. Jų buvo 41.

Norėčiau verkti verkti verkti, bet negalima, nes kitam tada nelinksma, žmogus nežino, kaip elgtis. Ir teisingai, nieko čia nepadarysi. Sakyčiau, paprasčiausiai apkabink mane ir pasakyk, kad viskas bus gerai, bet tiesa ta, kad tada verkčiau dar labiau.

Sako, maniau, kad jūs, slavės, stipresnės. Bet slavės irgi verkia, ir aš niekaip negaliu suvokti, kodėl kalabriečiai ne.

Tą vakarą pirmą kartą gyvenime verkiau ir juokiausi tuo pačiu metu. Per kelias valandas išmokau kalbėti ir juokauti ašarotomis akimis. Ir tada naktį verkiau iš grožio, nes tikrai gražu. Žmonės ateina ir žmonės išeina, ir negali jų laikyti, nes esam tik plunksnos  vėjyje. Kai kurie jų palieka šitokią krūvą grožio, kad dar keletą metų šypsosiuos ką nors prisiminimus. Ir neverksiu, nebent tik iš grožio.

Dabar K., kuri daugiausiai laiko šalia, sako, net ir šitai praeis. Aš žinau, bet noriu, kad greičiau. Ir išsiverkti kartais gerai, ypač kai kurį laiką jauties neaprėpiamai laiminga. Taip sakant, palaikyt balansą. Štai tik keturi mėnesiai, o aš jau spėjau pamiršti, koks jausmas būti vienai. Reikės prisimint.

Dabar mes vėl – tik aš ir Londonas – bandysim iš naujo būti laimingi, matyti grožį paprastuose dalykuose ir veikti visa tai, ko nespėji, kai per daug  laiko praleidžiama laikant kieno nors ranką, glostant garbanas arba snaudžiant padėjus galvą kam nors ant krūtinės ir klausant širdies plakimo. Ir visai nebaisu, kažkodėl kai kuriems žmonėms visai nebaisu atiduoti save, net dabar, kai yra kaip yra, kai tik aš ir Londonas.

Iki, mano drauge. Aš žinau, kad mes vėl pasimatysim, nes nepalikom vienas kitam jokių nuoskaudų. Amžinajam mieste amžinąją vasarą, kai aš jau būsiu nustojusi verkti stipri slavė.

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna on gegužės 10, 2012.

Vienas atsakymas to “Ašarotasis”

  1. …jeigu daug lyja, vadinasi bus giedra… :)
    Polis Eliuaras gražiai apie tai yra kalbėjęs, dabar tiksliai neprisimenu ir knygelės nerandu, gal prie progos pati paskaitysi.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: