Kaip reikėtų suimti save į rankas, mano

Ateina ruduo neišvengiamai. Šįmet jis atėjo staiga, per vieną naktį, gal kokią rugsėjo 7 ar 8. Staiga, kaip ir visi kiti dalykai. Laikinesni ir amžinesni.

O būna pažadų? O kada nors baigiasi baimė? Ir ką man apskritai veikti gyvenime? Ir kada jis prasideda, ar kai baigi universitetą, ar kai vienu paryčiu netikėtai susapnuoji žalias langines ir nenumaldomą norą gaminti vakarienę visas likusias pasaulio dienas? O gal čia jau kažkas baigiasi?

Žinot, kaip gyvenu: tarp krykštavimo iš laimės ir pusiau depresuotos abejingumo viskam būsenos. Šokčiodama nuo juoda link balta ir atgal. Šauniausias pasaulio barmenas Roberto sako, žiūrėk, šiandien tu su naujais akiniais, bet ir vėl be noro.. Taip, nes iš kur man tą norą paimt, sakau. Ir alkoholikė Manuela kikena pro espresso puodelio kraštą – brangute, ana ten, prie šaldytuvo, dėžė, iš ten paimk.

Svarbiausia yra gyvenime daryti tai, ko nori. Visa bėda, kad kartais nežinai, ko labiau nori. Nes kai darai tai, ko nenori, atsiranda visokių problemų – abejingumas, apsnūdimas, pramiegojimas, ašaros, noro stoka, kuri ant kaktos man parašyta. Ir kitam bare nebus kitaip.

Beje, šiame dirbu nuo liepos vidurio. Įsidarbinau, tikėdamasi, kad man noro įkvėps nuolat aplink skambanti italų kalba ir šviežios špinatais žaliai dažytos tagliatelle virtuvėje. Ir amaretto, ir Faema, ir caffé macchiato ir latte macchiato. Bet kadangi šitas restoranas – tik dar vienas surogatas, kas kad brangiausiame Londono rajone, kur, lietuviškai tariant, makaronų lėkštė kainuoja 60 litų, taigi surogatas, o man po nosim kasdien žinutėmis šviečia originalų originalas, toksai ieškotas tik nedrąsiai mintimis nuo vaikystės, nuo pirmo įsižiūrėto klasioko pradinėje mokykloje ir nuo Italų kalba per 30 dienų pirmosios pamokos – Alla stazione (Stotyje), tai žodžiu, vienintelis pasaulyje originalas, kuriam duplikatų nėra, kaip banaliai suokia toksai E. Ramazzotti dainoje Un’altra te (Kita tu), tai viskas baigėsi tuo, kad išmokau italų kalbą suprasti net kai jie visi, iš skirtingų regionų suvažiavę, marmaliuoja tarpusavyje, ir išmokus teko pripažinti, kad geriau jau nesuprasčiau, nes tai, ką jie šneka – neįdomu ir neprotinga, dažniausiai – nelabai, kaip čia pasakius, tyra, žodžiu, mažų mažiausiai buka, ir visas melodingumas staiga ėmė ir dingo. Todėl turiu greičiau dingti iš šito baro, kol dar nepradėjau nekęsti dalykų, kuriuos šiaip jau myliu.

Sprendžiant iš to, kaip tvarkausi su savo nuotaikom, norais, užgaidom ir pareigom, esu visiškai dar nesuaugusi. Ir vėl, gal čia tas oras. Kas rytą viskas atrodo vis kitaip. Ir didelis didelis džiaugsmas yra tai, kad jei vieną dieną kas nors nepasisekė, galima kitą dieną viską pradėti iš naujo. Net jei viskas tas pats, net jei atrodo vis kitaip.

Galima pasidžiaugti tuo, kad neišvengiamai atostogauju kas mėnesį. Ir paliūdėti dėl to, kad šitas nuolatinis atostogavimas verčia keisti darbus dažniau, nei reikėtų ir kartu taip kerta per piniginę, kad ji tuščia voliojasi kažkur po stalu. Kas man belieka, aš pakeliu akis į dangų ir ilgesingai sau svajoju:

Kalbėk man apie visatą/ apie žvaigždžių kodeksą, kuris negali mirti/ apie sielas nuolatiniame kitime/ ir apie atominius plačius apkabinimus begalybėje/ kur dabar tu manęs lauki… 

Svaigulyje, kuris šoka/ ir mus nuneša anapus laiko/  kol sugrįžta prie lūpų/ tas pats burtas/ nes niekas nepasikeitę/ net jei viskas atrodo kitaip.

Dainuok man apie visatą/ apie žvaigždžių kodeksą, kuris negali  meluoti/ akimirksniu krenta į tuštumą/ milijonai ženklų/ kurie uždega begalybę/ kur, tu žinai, paskui pasimetu…

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna on rugsėjo 30, 2012.

2 atsakymai to “Kaip reikėtų suimti save į rankas, mano”

  1. Labai patiko, kaip ir visada tavo įrašai. Darbas italų restorane tikrai gali greitai sugriauti meilę italijai. Kaip ir bet kokia rutina iš tiesų gyvenime greitai gali pribaigti meilę. :)

  2. Tikrai taip. Todėl dabar dirbsiu belgiškam restorane, kadangi kokios nors ypatingos meilės Belgijai nejaučiu, tai nebus didelės bėdos jeigu ir pradėčiau nekęsti austrių ir alaus :) Nors dėl alaus tai nemanau, kad taip nutiktų ;)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: