Pamąstymai

Kai buvau paauglė, mėgdavau klausytis radijo naktimis, ir visad ieškodavau stoties, kurios eteryje kas nors kalbėtų. Man patikdavo klausytis balso žmogaus, kuris štai dabar irgi nemiega, sėdi radijo studijoje su didelėm ausinėm ant galvos ir rankioja dainas kompiuterio ekrane, sukalba porą sakinių į mikrofoną, ir vėl išrenka kokią nors dainą. Ir tos dainos meninis lygis manęs, tiesą sakant, per daug nedomindavo. Nors ir pykdavau ant Klasikos radijo, kam baigia programą programą prieš vidurnaktį – kaip tik tada, kai man užeina didžiausias noras jo klausytis.

Kai geriau susimąstydavau apie šitą naktinių didžėjų situaciją, man patiko jų darbo beprasmybė – juk daug paprasčiau įrašyti ateinančios nakties programą kokiu nors paprastesniu darbo laiku, juk nesunku sudėlioti playlistą su keletu žmogaus balsu atliekamų paplepėjimų. O jei tuomet ateidavo mintis, kad galbūt būtent taip ir yra, aš ją kaip mat vydavau šalin, ir nė karto nepanorau išsiaiškinti, kaip iš tiesų naktimis transliuojamas radijas.

Štai ir mano analitinio proto ribotumas – jis nustoja analizuoti faktą ar situaciją, kai tik kyla grėsmė romantikai.

Taip pat ir dabar – sėdžiu prie įėjimo į koncertų salę ir gurkšnoju savo complimentary drink, kai tuo tarpu salėje kažkas analizuoja Cage’ą. Išėjau vidury koncerto, regis, dar niekada nesu taip pasielgusi – dažniausiai suveikdavo lietuviškas “aš juk už tai mokėjau pinigus, dabar turiu paklausyti iki galo“ – bet buvo nežmoniškai nuobodu. Aš mėginau susikaupti ties savo mintimis, bet jas blaškė monotoniškas artisto bubenimas apie struktūralizmą. Taigi išėjau, supratusi, kad nieko iš šitos salės jau nebeišsinešiu, o maža, dar bus uždarę barą po koncerto ir negausiu savo complimentary drink. Juk, būkim biedni bet teisingi, to čia ir atėjau – pavaikščioti su taure iš kampo į kampą ir pasijusti Londono meninio/intelektualinio pasaulio dalimi. Bet ja nesu.

Ramiai galiu nugyventi gyvenimą be Johno Cage’o, ir man niekad taip ir nesuspaus širdies dėl jo trūkumo. Bent jau taip, kaip spaudžia kasdien, jau pusę metų.

Man patinka menas, nes jis mane verčia mąstyti, jis man padeda tikėti, kad mano gyvenimas turi/gali turėti dar kažkokią papildomą prasmę be to, kad vieną (tikiuosi) gražią dieną susilauksiu palikuonių. Tačiau kol to meno man niekas, kaip kūdikiui šaukšto į rankas, neįgrūda, aš jo neieškau, jo nesiekiu, jo nekuriu ir juo negyvenu… ir nedaug jo tepasiilgstu.

Mane guodžia mintis, kad net ir intelektualiausių mano kada sutiktų žmonių svarstymai dažnai susivesdavo į kažkokį pasąmoningą, nepaaiškinamą ir jokių argumentų nereikalaujantį ‘noriu-nenoriu’. Ir vis dėlto manau, kad mes labai didele dalimi esam tokie gyvuliukai, tokie primityvūs – tik pažiūrėkit į visus mano man aš manęs kad ir šitam tekste. Nereikia jokių Laudate hominum.

Per pastarąsias savaites užsiauginau aplink save tokį apatijos kiautą, kurį nusivelku tik eidama miegoti ir tada kokias dvi valandas blaškausi lovoje negalėdama užmigti. Prabundu apie vidurdienį, kai jau pramiegota tai, ką turėjau šiandien padaryti ir visa tai – užburtas ratas, toks, kad net gaila švaistyti jėgas savigraužai. Teišplaukia vienintelė išvada – man nepatinka kaip aš gyvenu šitą savo gyvenimą. Deja, KAIP aš jį gyvenu yra daug sunkiau pakeisti nei KUR aš jį gyvenu ir SU KUO.

Nepaisant to, manau, man dar liko viena gyvybė, ir aš ją dabar ruošiuosi išnaudoti. Nes aš bandžiau būti laiminga muzikologe, bet dievaži, neišėjo, todėl dabar būsiu laiminga, kad ir ne muzikologe.

Reklama

~ sukūrė Danguole Kotryna lapkričio 13, 2012.

3 atsakymai to “Pamąstymai”

  1. koks liūdnas, Danguole, tavo įrašas. kaip liūdna man, kad taip trumpai mes prabuvom kartu (skamba romantiškai,bet nežinojau kaip kitaip pasakyt),kad aš nežinojau, kad tu klausydavai naktimis radijo paauglystėje. prasmės-neprasmės galvojimai man atrodo ištinka nuolat. kaip man su filologija, metai prasmės, du metai neprasmės su prasmės nušvitimais, dabar jau vėl atrodo viskas labai prasminga. esmė tame, kad vis tiek reikia surasti tą “savo“ ir nebepaleisti, nes kitaip gali labai ilgai prasiblaškyti, o paskui gali nutikti liūdesys. tiesa, aš tavo pasirinkimu dabar labai tikiu, nežinau net kodėl, toks vidinis jausmas. dar labai norėčiau su tavimi praleisti daugiau laiko:) kalbėtis apie poezija, filologijas, vyrus, Dievą, vaikus ir viską viską, nes su tavimi tikrai labai įdomu!
    myliu.

  2. Kotryna mano miela, parašysiu gal greit ir kokį linksmą įrašą, nes nėra viskas taip jau blogai… Tiesiog man dažnai jeigu rašosi, tai rašosi iš liūdnumo, kaip stereotipiška.. O gyvenimas ilgas ir gražus ir žinau, kad mes dar daug vakarų sėdėsim su vynu ir šnekėjimais kur nors Vilniuj, o gal ir kur kitur:) Beje, aš ten truputį perdėjau vakar vakare su paskutine gyvybe – manau, kad dar jų turiu bent porą, ir jeigu ir šita būtų nesėkmingai išnaudota (tfu tfu tfu neduok dieve, visai neturiu priežasčių taip mąstyti), tai tada labai norėsiu grįžti į Lietuvą. Daug labiau pasiilgstu Lietuvos nuo tada, kai buvom jūsų su P. vestuvėse, nei kada anksčiau. Net jeigu Vilniuj ir negyvensiu, vistiek jis mano miestas, ir gal jis man atleis už begėdiško išsižadėjimo metus, nes aš noriu su juo palaikyti glaudesnius asmeninius bei profesinius ryšius:)

  3. Vilnius tavęs pasiilgo. Dar jis nelabai kalbasi su manimi, nes aš čia imigrantė, bet jau ne vienąkart klausė manęs, kur ta Danguolė Kotryna, kuri taip žaviai gerdavo kavą katedros aikštėj ir mokinosi mintinai Horacijų…:))

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: