Kraštas, kuriame nuo kovo 24 dar nelijo

Buvau mačiusi tik vieną jų, ir jo eisena skyrėsi nuo visų tų vargšiukų, skubančių per Londoną. Jis eina kojas vilkdamas žeme, lyg  jam iš tiesų tai niekur nereikėtų eiti, lyg jis eitų, nes daugiau nėra ką veikti, lyg nevėluotų į darbą, lyg  beeidamas būtų užsiėmęs kuo kitu – žvalgymusi į žmones ir daiktus, galvojimu apie pasaulio prasmę, poeziją, muziką ir meilę.

Jau oro uoste tokių vaikščiotojų pastebėjau kokius penkis. Ir taip yra suprantama, kad tai nėra tik eisena, tai gyvenimo būdas.

Ne ne, su tinginyste čia nėra nieko bendra. Kiekybė yra pakeista į kokybę, ir kiekvienas dalykas, kuriuo užsiimama, yra daromas iki galo, iš visos širdies ir su visa aistra, išjaučiant, išgyvenant ir perskaitant knygą taip, kad paskui nepasimiršta – nei siužetas, nei pavadinimas.

Einant lėtai žvalgomasi aplink, nes reikia laiko pastebėti grožiui. Būtent tai man labiausiai patinka, nes dar vis neatradau prasmingesnės gyvenimo filosofijos – tik plačiai atmerktomis akimis žiūrėti į kiekvieną purviną namo kampą, televizijos antenas ant baltų stogų, močiutę, džiaustančią skalbinius ir padžiūvusio sausainio valgymą, galvojant apie tai, kaip  jį kepdama baltą vyną į tešlą pylė nesuprantamu dialektu, artimu latino volgare, kalbanti moteriškė.

Tris pusdienius viena vaikščiojau gatvėmis. Turiu surašyti tokio vaikščiojimo minusus: pirma, vyrai švilpia, kažką sako, kažko klausia, seka iš paskos. Čia svarbu apsimesti, kad jų nepastebėjai, ir galima eiti toliau. Jie neagresyvūs, jiems yra normalu taip rodyti dėmesį. Antra, apie pietus, kai saulė šviečia 90 laipsnių kampu iš viršaus, nebelieka pavėsio viename iš šaligatvių, kur ryte ar popiet galėjau slėpti nosį, besirūpindama, kad paskui neatrodyčiau kaip klounas iki raudonio nudegusiomis veido dalimis.

Daugiau minusų kaip ir nėra.

Kaip nuvalkiotas posakis teigia, sena meilė nerūdija, ir ne veltui pradėjau mokytis tos neginčytinai gražiausios pasaulio kalbos (nors ir kokia žavi būtų lietuvių…), kai man  buvo 16, ir dar nieko nieko nežinojau. Giliau širdyje ar kiek aukščiau ant liežuvio nešiojausi tos šalies prisiminimą, jos garsą ir jos skonį – oranžinio vyno, šiltų naktų su pistacijų ir braškių skonio ledais triukšmingose gatvėse, ir antru patiekalu per vakarienę, kai jau esi visiškai soti po pirmo.

Bet iki pat dabar nebuvau iki galo suvokusi, kad šita šalis turi 20 kraštų, kurių kiekvienas turi savo kalbą, savo tradicijas, savo grožį. Ir dabar ant mano odos – krašto, kuriame nelijo nuo kovo 24, saulės bučiniai.

Druska, vanduo ir išdeginta, raudona žemė. Alyvuogės ir rozmarinai. Lygumos ir jų paslaptys. Jūros mėlynumas ir baltumas, kai bangos daužosi į juodas uolas, arba baltos uolos, po jomis išlikę pirmykščių žmonių raižiniai ant akmeninių grotos sienų, iš uolų išaugęs miestelis, kuriame gimė dainavusysis Volare…O-o... Miestelis taip išaugęs, kad nebegali atskirti, kur jūros bangų, o kur žmogaus rankų nutašytas akmuo. Druska, iš jūros vandens ir iš prakaito, lieka ant odos, ir nieko negali padaryti, ir nereikia, ir nesinori, žmogus taip sutvertas – balsvi ruožai ant blauzdų ir pėdų. Jas gali nusiplauti geriamo vandens fontanuose, pro kuriuos tiesiog negali praeiti nepalietus jų vandens ir lūpomis.

Romaninės katedros, nedaug detalių, tik baltas akmuo, kuris raibuliuoja akyse apšviestas saulės. Katedroje – bizantiška liturgija, ir šypsaus, kas galėjo pamanyti, kad ją tokią rasiu čia, savo dalį, kad ir neigtą. Truputį žemiau palaidota Bona Sforza, mano naujoji mūza. Truputį aukščiau – rusvo marmuro kolona, po kuria – šventojo palaikai. Kolona aptverta juodomis metalinėmis grotelėmis, aplink stumdosi moterys šilko skaromis ant galvos, ir vaikai, ir visi glaudžia delnus prie kolonos, prašydami išpildyti jų troškimus, pažemiui primėtyta lapelių su įrašytais norais, juk taip jie lyg ir materializuojasi. Kaip tik skaitau romaną apie viduramžius, kur sukčius vienuolis pardavinėja septynias padirbtas Jono Krikštytojo galvas, ir man kiek kelia šypseną šitas svaigimas dėl relikvijų. Bet ką aš turiu prarasti? Prispaudžiu ir aš delną prie kolonos, jausdamasi panašiai, kaip tada, kai dainavom karaokę Dalase – vis tiek manęs čia niekas nepažįsta. Tik prašyti nieko negaliu, bent jau ne sau, bent jau ne tiesiogiai. Tik dėkoti, nes jeigu kada skundžiausi, kad man kažkas gyvenime nesiseka, tai daugiau taip nedarysiu, nes jau yra atsilyginta su kaupu už visas skriaudas, kokios jos menkos tebuvo. Jau dabar. Ir skamba galvoj dainelė iš “Muzikos garsų”: ‘Cause somewhere in my youth or childhood I must have done something good..

Nusipirkau plačiakraštę vokiečių turistės skrybėlę.

Gatveliukių labirintai, miesteliai miesteliai, aš pasenau, aš jus jau labiau myliu nei didelius miestus. Jūs turit po romaninę katedrą, jūs turit skalbinius, išdžiaustytus balkonuose ar tarpduriuose, ir tų skalbimo miltelių kvapą, tų miltelių, dėl kurių kvapo mes su L. kažkada svaigom ne prasčiau, nei aš dabar su savo Versace Noir. Kvapai skleidžiasi taip pat stipriai, kaip akyse ryškėja namų, skalbinių, akių obuolių, grindinio ir saulės baltumas. Močiutės išsinešę plastikines kėdes sėdi prie namų durų ir žiūri į praeinančius, kartais draugiškai, kartais nelabai, bet aš vis tiek joms šypsausi, negaliu nustoti šypsotis, nes man tas grožis netelpa akyse ir širdis tuoj išlėks iš krūtinės. Kur dar pamatysi močiutes, sėdinčias lauke vidurnaktį? Arba aštuoniasdešimtmetę, išeinančią iš H&M, apsivilkusią rožinę palaidinę su užrašu “I  love shopping”? Kur dar? Jos geria vyną stiklinėmis, jos niekada nebus girtos, jos dėvi aukštakulnius net namie.

Keturi katinai žaidžia ant namo laiptų. Viename iš miestelių daro café speciale, šampano taurėse, bet nesakysiu recepto, tai geriausias verslo planas man kada nors atėjęs į galvą. Bet kava… Ne paslaptis, ji geriama al volo, skriste, stovint prie baro su mažyčiu puodeliu ir mažyčiu gabalėliu pyrago ant liežuvio galiuko, ir šnekučiuojantis su komunikabiliausiu ir juokingiausiu pasaulyje barmenu, kuris dar nemiegojo nuo tada, kai vakar vakare man padarė amaretto kokteilį su šerbetu. Kodėl amaretto, juk šitoks saldumas?!

1am mėlyna Fiat važiuoja per pušyną, kairėje už pušyno jūra, o tada pušynas baigiasi ir atsiveria bekraščiai dirbamos žemės laukai dešinėje pusėje, be namų, be šviesų, tik raudona žemė, kairėje – aukštos uolos, tokios, nuo kurių filmuose vargšelį nustumia žemyn į jūrą numirti. Ant vienos iš uolų – milžiniško dydžio bokštas, statytas dar prieš Kristaus gimimą, apgriuvęs, ne nuo antro pasaulinio, nuo amžių, bet vis tiek grandiozinis, plytos byrančios į jūrą. Kitoj pusėj kelio, ties laukais, priešais bokštą – havajietiško stiliaus baras, groja šokių muziką, kuri nuslopina jūros šniokštimą, ir gal dvidešimt žmonių įsijautę šoka, alaus buteliukai ir kokteiliai rankose, sijonai ir įdegusios kojos. Šoka, ir mes vieni kitiems neegzistuojam. Ir nežinau, kaip jie čia atsigavo, nes aplink automobilių daugiau nematyt. Mes patekom į surrealybę. Čia nebe šitas pasaulis. Jie visi vaiduokliai, kaip ir žingsniai šviečiančiame stovyklavietės prižiūrėtojo kambaryje, kai jis neatsiliepia į beldimą ir telefono skambutį  iš už durų, kaip ir ponia Violeta, kuri turėtų įleisti į kitas dvi stovyklavietes, bet ponia Violeta – viena iš jų, ponios Violetos iš tiesų nėra. Vėjo vaiduoklis tarp tarsi šaškių lentoje išrikiuotų poilsiautojų šezlongų, šezlongai miega. Dove dormiamo stanotte, amico mio?

Senovė ten nėra senovė, tūkstantmečiai namai ten gyvi. Ką jau kalbėt apie tą, kuris beveik mano: virš durų akmenyje iškalta: Annus Domini 1770. Viešpatie, tais metais gimė Beethovenas, kokia aš dulkė. Virtuvėje – senovinė krosnis, grindys – akmeninės, laiptai dulkėti, ten buvo teatras, o stogo terasoje – ir 1770 ir 2012 – sauna.

Norint ištarti to krašto, kuriame nuo kovo 24 dar nelijo, vardą, būtinai turi ką nors pabučiuoti. Kad ir pasaulio grožį. Turi pirma suglausti lūpas bučiniui, o tada jas praverti, tarsi gailiai atsidustum, nes niekas nesitęsia amžinai, o rojus žemėje jei ir yra, tai ne ten, kur gyvenu, bet ten, kur palikau širdį. Penkerius metus nešiojausi ją širdyje, o dabar jau ji nešiojasi savyje mano širdį. Ir atvėrus žalias langines laukia.

Puglia.


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: