apie laimę ir laikinumą

•vasario 20, 2012 • Parašykite komentarą

tu žinai, esam plunksnos vėjyje

netiesa, esam ir vėjas

Pro savo kambario langą galėčiau spoksot į saulėlydžius, visa bėda, kad nėra laiko.  50 valandų kiekvieną savaitę pratupiu pusrūsy, kuriame įsikūrusi valgykla. Nieko tokio, beliko dvi dienas ten patupėt. Tada (greičiausiai) už tris mėnesius valgyklos belangėj man bus atsimokėta ta pačiu upės, Tūkstantmečio tilto ir šv. Pauliaus katedros panorama, į kurią žvilgčiodavau iš šešto galerijos aukšto, tik, manau, dar gražiau žiūrėsis iš septinto. Nes tuoj pavasaris, ir saulėlydžiai bus dar vaiskesni.

Sako, negali gyvenime visko turėt. O kodėl, sako protingiausia pasaulyje lenkaitė K. Aš tai nebežinau, kas tas viskas. Man rodos, aš jau viską turiu. Viską, ko reikia šiai akimirkai, ir, svarbiausia, a pocket full of dreams (baby i’m all     New Yoooork..), kurias reikia turėt, kai po mėnesio užversiu galvą į niekad nemiegančio miesto stiklines sekvojas.

Gyvenu truputį išsimėčiusi po Londono pietryčius, treji namai, SE zone 1, 2 and 3. Jau nuo Naujųjų visai nebebūnu viena, visai visai, ir man labai gerai, ir, man regis, su manimi būnantiems labai gerai, ypač vienam iš jų. Mokausi apie Leniną, kuris sakė mokytis mokytis ir dar kartą mokytis, apie tai, kaip atvažiuoti į darbą valanda anksčiau ir kaip susilankstyti megztuką kaip kokioj drabužių parduotuvėj prieš einant miegoti, mokausi priimti žmogų tokį, koks jis yra, ir mokausi galvoti, ką šneku. Dar mokausi ragavimo meno ir žaidžiu savo kava, ir visa šita gražaus valgymo ir gražaus gėrimo kultūra man puikiausiai telpa į visus meno apibrėžimus, nors vis tiek man labiau patinka muzika. Mokausi klausytis kitokios muzikos ir išgirsti tai, ką kitas žmogus išgirsta. Mokausi palikti ambicijas už durų ir nekelti dramų. Mokausi būti mylima.

Buvo trys kvapai – zatar, žolė, o dabar oregano. Zatar valgydavau su duona ir alyvuogių aliejum, bet vis tiek dar pusė indelio dūla spintelėj, ir kasdien vis silpniau kvepia. Tuščią plastikinį maišelį įsidėjau į kišenę ir atrodė miela, bet jis taip ir liko prisiminimų dėžutėj Lietuvoj, grynai dėl to, kad pamiršau. Bet praeitą savaitę pagaminom skaniausią risotto pasaulyje, tai turiu dar vilties, kad oregano išmoksiu naudoti.

O tuo tarpu storuliukui čekui, kuris mano valgykloj plauna indus turiu padovanoti raktų pakabuką su meškiuku, nes jis pats atrodo kaip didelis bet labai jaunas meškinas (sako, I would like to study management, because I want to be a big boss.)

Virėjai iš septinto aukšto man atneša dėžę su tortais, ant jos užrašę Su Meile, na tai kas, kad tortai pardavimui. Šiandien vėl nuliūdau, kad nėr teisybės pasauly, tai jie man padainavo dainelę ir užplikė puodelį tirpios kavos su grietinėle, sako, nes tu mum visad padarai, na tai kas, kad ta tirpi kava labai neskani ir aš paskui ją tyliai išpyliau į kriauklę.

Vienam iš arbatinukų turiu pasislėpus žodyną – popieriukus su vieninteliu žodžiu – grožis – visom Tate pasaulio kalbom – lietuvių, latvių, anglų, italų, rusų, baltarusių, lenkų, ispanų, portugalų, ganiečių, bangla, hindi, vokiečių, vengrų, japonų, nigeriečių,  korėjiečių, švedų, slovakų, čekų, olandų… (žr. skyrelį the beauty dešinėj)

ir štai visi planai jau yra, visi sprendimai ir ir visos perspektyvos. tegu taip viskas ir būna. arba ne. tegu būna dar geriau.

Kronikos

•sausio 2, 2012 • Parašykite komentarą

Kažkaip nerišliai rašau. Pagalvojau, taip nieko nežinant paskaičius neįmanoma suprast apskritai apie ką čia. Tai pabandysiu paprastai ir aiškiai, tikiuos, nenuobodžiai. Jeigu bus nuobodu, tai ką, neskaitykit.

Grįžau į Londoną, nes man taip reikėjo ir dar todėl, kad daugiau niekada nebūsiu dvidešimt dvejų. Tate mane vėl priėmė dirbti, deja, ne į mano mieląjį barą, o į darbuotojų valgyklą, kur paprastai dirba žmonės, kurių dėl  vienų ar kitų priežasčių negalima prielsiti prie realių klientų. Ir sugebėjimų didelių ar patirties šitam darbui nereikia. Žodžiu, visiem akivaizdu, kad aš galiu daug geriau. Bet taip iš princesės tapau tarnaite. Ir nesakykit, kad čia nėra jokio pamokymo. Iki šios savaitės dar puoselėta viltis, kad leis grįžti ir į barą, jau išblėso, todėl ruošiuosi netrukus vėl palikti savo mieląją Tate. Nes iš sentimentų duonos nevalgysiu ir nuomos nemokėsiu.

Pirmą savaitę be galo graužė nepaaiškinamas ilgesys, bandžiau jį skandinti, nesisekė. Galų gale, dėl konkrečių ir nelabai konkrečių priežasčių, kurios čia taip viešai neminėtinos, ilgesys praėjo, ir atėjo įkvėpimo laikas. Įkvėpimo semtis žinių, patirties ir įspūdžių, eiti į koncertus, rašyti, mokytis kalbų, keliauti ir bendrauti. Įkvėpimo buvo tiek daug, kad teko pasakyti sudie savo alma mater, su kuria dar planavau šiemet padraugauti. Ir dabar jau kelio atgal nėra.

Nesakau, kad jo ieškau. Nekantraudama laukiu anglų kalbos egzamino rezultatų, nuo jų priklausys visos mano artimiausių kelių metų profesinės galimybės. Akademijoje nebegalėjau rasti šito excitemento (žinau, negražu, bet lietuviškai neskamba…), iš kurio kyla įkvėpimas, o be jo – nė iš vietos.

Londonas mane pasitiko gal ir ne taip šiltai, kaip prieš tris mėnesius išlydėjo, bet savai. Dabar jaučiuos, lyg niekad nebūčiau išvažiavus, ir išsitrynė liūdna miglota vizija, vis užeidavusi Vilniuje, kai atrodydavo, kad tie metai Londone buvo lyg netikri, lyg susapnuoti, neturintys įtakos lietuviškajam gyvenimui. Žinot, vienintelis dalykas, kuriuo esu neabejotinai tikra, yra tai, kad  čia, šitame smaragdinio DLR stebuklų mieste, pasiutusiame metropolyje, pilname berniūkščių skvarbiomis akimis, čia mano vieta dabar. Nesakau, kad su visam, t.y.. žinau, kad ne su visam, bet dabar man kur nors kitur būti neįmanoma.

Bestudijuojant akademijoje kiekvienas semestras būdavo gyvenimo kažkokia epocha laikas, niekad nepamiršiu T. L. de Victoria, tada  Bacho, paskui Beethoveno naktų, pusmečių, kurių užtekdavo įsigyventi ir tikrai pajusti tą laiką ir tą meną. Šitas laikas yra Pietų Amerikos laikas. Gyvenu su daug kolumbiečių ir vienu brazilu, ar įsivaizduojat, kaip skiriasi mūsų temperamentai? Darbe labai daug laiko praleidžiu su N., nenustygstančiu vietoj linksmuoliu čiliečiu, su dviem skirtingų meno sričių aukštaisias. Žodžiu, aplink nuolat skamba Lotynų Amerikos šokių muzikos ritmai, kvepia braziliška sūrio duonelė, klausausi nežmoniškai daug ispanų ir portugalų kalbų ir jų įtakojama plepu be sustojimo, kol kas dar angliškai. Dar jie pasakoja apie savo šalių istoriją, apie kurią kažkodėl nedaug teužsimenama lietuviškose mokyklose. Tai aš vadinu pasaulio kultūrų surogatų pažinimu.

Ir dar yra muzika. Klausau ir klausau, daug ir visokios, ir man taip gerai,kad aš daugiau nieko likusį gyvenimą nenoriu daryti,  tik klausyti muzikos, mokytis mintinai tekstus, dėlioti į stalčiukus visokias stilistikas ir galvoti apie viską, apie ką tik ta muzika gali būti. O gali būti apie viską. Ir visada yra apie kažką.

Nors emocijų vis dar daug, bet trys mėnesiai Vilniuje mane grąžino į protą, ir dabar tas emocijas bent jau valdau, bent jau stengiuosi valdyti, bent jau suvokiu, kad reikia valdyti. Ir labai aišku ir gera, kai suprantu, kad kažkas manęs visus tris mėnesius laukė, o ne pirmas tris dienas pasiilgo, ir tie žmonės vis dar yra šalia, ir aš jais pasitikiu.

Bet emocijų vis tiek daug, ir aš kartais nesusivaldau ir pykstu. Anoj valgykloj susipykau jau su trim žmonėm. Taip rimtai. Pirmas į mane kreipėsi “Ei, moterie”, kita bandė užsisakyti keptą kiaušinį tarnybiniu telefonu ir išdidžiu tonu, trečias… trečias sakė, kad aš nuobodi. Ir dar, kad liūdna. Labai įsižeidžiau. Ypač tokius “komplimetus” girdėdama iš to, kuris jau dveji  metai pjausto morkas virtuvėj, ir nepasiekia atitinkamo rango makaronams virti.

O pyktis yra labai negerai, nes tada pačiai negera būna, nepriklausomai nuo ginčo baigties, o vargšai su manimi susipykusieji nebeina daugiau valgyti ir sėdi alkani visą dieną, o ką darysi, išdididumas neleidžia. Žinau, vis tiek sočiau su tuo išdidumu. Ir tada aš jaučiuosi blogas žmogus.

***

Nuo Kalėdų pradėjau vaikščioti pėščiomis po pietryčių Londoną, kur gatvės jau darosi pažįstamos, ir vis tiek nesuvokiamo dydžio, bet valandos trukmės ėjimas namo iš darbo nebeatrodo nei ilgas, nei sunkus, net ir prieš tai 10 valandų stovėjus valgyklėlėj, besiramsčiuojant į orkaites ir šaldytuvus.

Dar yra kraupoki siauručiai tuneliai po Temze, kuriais galima prasieiti pasiilgus aštresnių įspūdžių.

Ir šįvakar pamiršta parašyti žinutė, už visus tuos, kurie man kada nors pamiršo parašyti.

Truputį beprotiška Naujųjų naktis, palikusi gerą nuojautą, kad 2012-aisiais pasaulio pabaigos visgi nebus, o jeigu ir bus, tai bent jau nesigailėsiu, kad šio, to, ano ir trečio neišdrįsau. Tik nežinau, ką apie mane galvoja miela mergaitė žaviausiu pasaulyje vardu, kuri dabar turbūt skaito šita įrašą. Matyt, nieko gero…

Juokas ir žmonės, planai ir svajonės, amžinas meilės ieškojimas, tik jau be jokios desperacijos, žodžiai daug ir mažai reiškiantys, šypsenos ir tekanti saulė, gilūs ir ilgi žvilgsniai, kuriuose viską galima perskaityti, muzika ir kalba, kuri yra gražiausia pasaulyje, kuri mane neišvengiamai veikia, ir vienintelis dalykas, kurio dabar desperatiškai noriu, tai ta kalba šnekėti, kartais nebesvarbu su kuo.

Roma, non fa’ la stupida stasera…

P.S. Pamatysit, šitie metai bus nuostabūs, kvapą gniaužiantys ir laimingi. Su drugeliais pilve, ramybe širdyje ir šypsena saulėtekiam ir saulėlydžiam, lietui, vėjui ir markstantis prieš saulę. Kažkur perskaičiau, if you smile on your own, you really mean it. Tai tokie bus metai. Pamatysit.

se le parole fossero una musica potrei suonare ore ed ore, ancora ore e dirti tutto di me

•gruodžio 23, 2011 • Komentarų: 1

Tai Kalėdos. Ką čia ir pasakoti, kaip viskas tviska blizga Londone, jau nekalbant apie pirkimo manijas. Šiandien kažkur pamačiau parduotuvės lentynų nuotrauką ir pagalvojau, gi kaip kvaila, šitokios eilės lentynų, o ten sukrauti kažkokie… daiktai. Ir visi mes ten einam kiekvieną dieną, vis kažko ieškodami.

Kalėdos yra apie žmones, labai labai artimus, tokius, kokių šitam mieste man baisiai maža. Nieko tokio, tikrai, aš galiu ir pati. Pati sirgti, verkti, džiaugtis, dainuoti pro langą, keltis iš ryto, pietauti, užsiplikyti arbatos ir šnekėti su visais iš eilės. Ir aš tokį gyvenimą vadinu grown-up, ir man nesvarbu, kad P., mano naujas pašnekovas ilgomis darbo valandomis, tai vadina single.

Ir žinot, aš savo naivumu protestuoju prieš pasaulį, kuris nepasitiki žmonėmis. Na ir kas, kad man širdį daužo kas netingi, aš vis tiek tikiu tuo, ką man žmonės sako, net jeigu yra pagrindo abejoti. Neįtarinėju, aplinkiniais keliais nebandau aiškintis, ar teisybė, nesvarstau šimtą kartų, tik tikiu ir viskas. Nes tik taip pasaulis turėtų būti, paprastai, atvirai ir nuoširdžiai, be jokių žaidimų ir gudrybių.

Tik kartais nusiviliu, kai, pavyzdžiui, paaiškėja, kad menedžeris, kurį šitaip gerbiu už profesionalumą, man meluoja nemirksėdamas, ir meluos tol, kol tikėsiu. Arba kad atsakingiausieji konflikto metu nesako, ką galvoja, bet stovi ir tyli. Ir tada, kai tas, su kuriuo buvau vien iš abstraktaus nujautimo, kad po dailiu veideliu ir mažvaikišku elgesiu slepiasi kažkas daugiau, kažkas gilesnio ir tikro, viešai paskelbia, kad aš nuobodi, nes mėgstu kates ir Bethoveną, tada visai nusvyra rankos.

Mano įsivaizduojami sielos broliai, atvažiavę čia ieškoti to paties, kaip ir aš, kaip ir visi, sielos broliai, kiekvienas su neįtikėtina istorija užanty, sunku kartais jumis tikėti.

Nepaisant visko, žinokit, man vis tiek gerai, aš vis tiek laiminga. Aš tai vadinu grown-up, kai nėra lengva, kai turiu pati susikurti savo gyvenimą, nuo A iki Z. Ir kažkur abėcėlės vidury man pradeda aiškėti, ko noriu. Man įdomu taip gyventi ir aš tikrai susidėliosiu viską taip, kaip man patiks, gal kartais ir spontaniškai, bet taip dar įdomiau. Nes liūdniausias dalykas Vilniuje buvo jausmas, kad kažkas mano gyvenimą suplanavo jau dešimt metų į priekį, ir man nebėra ko siekti, tegaliu plaukti pasroviui.

P. sako, you like excitement. Taip taip. Būtent. Drama queen.

Ir turbūt reikia mesti šonan puikybę, nes yra žmonių, kuriems aš esu absoliučiai neįdomi. Dar keisčiau, yra žmonių, manančių, kad aš esu bloga ir nedraugiška. Yra ir tokių, kurie klaidingai mano, kad jie man baisiai įdomūs. Ir, žinokit, nebeliks laiko gyvenimui, jeigu pradėsiu dabar visiem įrodinėt savo teisybę. Geriau ramiai laukti Kalėdų ir viso kito, ir džiaugtis viskuo iš eilės. Brazilas berniukas man šiandien padovanojo šokolado, piktoji K. kartais šypsosi ir net sugeba mane prajuokinti, nuo darbdavių gavau dėžę saldainių, plastmasinį buteliuką 7up ir atviruką, kuriame pasirašė visi dideli ir svarbūs asmenys, dar žmonės dovanoja komplimentus man ir mano kavai, viena kitą lietuvišką žodį visais pasaulio akcentais, daug nereikalingo dėmesio bei šiokią tokią pinigų sumą kiekvieną penktadienį.

Ir reikia kažkaip gyventi. Norisi.

P.S. O tada einu per Pietinę Pakrantę, ne šiaip sau, einu į autobuso stotelę, ir kažkas eina gal pusgirtis, gal išprotėjęs, o gal šiaip labai laimingas, eina vienas ir linksmai dainuoja: “…I just haven’t met you yet.”

Forever Young

•gruodžio 10, 2011 • 2 Komentaras

Žinau, kad kartais prastokai atrodau. Purvinais batais ir užmiegotom akim. Darbe susimušiau kelį, tai dabar šlubuoju, kaip raiša. Mėlyną tinklelį iškeičiau į juodą pirato kepuraitę, ne ką geriau. Vakar naktį važiavau namo kokias dvi valandas, tada užmigau autobuse ir prabudau būtent toj stotelėj, kur reikia išlipti grįžtant į namus. Tik ne į tuos namus, kuriuose dabar gyvenu. Buvo netoli ketvirtos valandos ryto, dešimtą jau turėjau būti darbe, sekantis autobusas atgal – po pusvalandžio, o šalia stotelės lūkuriavo taksi automobilis. Prabangiai ir britiškai iš Lewishamo grįžau į South Bermondsey, šitas džiaugsmas kainavo pinigų sumą, už kurią buvo galima nuvažiuoti net ir iki Škotijos. Bet, sako, laimingi neskaičiuoja…

Ką padarysi, kad šneku per daug, kai nereikia ir nusišneku visom kalbom, o ypač itališkai, o kai reikia, nesugebu pasakyt nei žodžio. Ką padarysi, jeigu linkstu kur vėjas papučia, nes man viskas baisiai įdomu.  Ką padarysi, jeigu nemoku apsimetinėti. Ką padarysi, jeigu nesugebu planuoti išlaidų.

Šitas miestas man yra vienas didelis stebuklas. Pirmųjų dienų čia sugrįžus ilgesiui ištirpus, štai jau kelias savaites jaučiuosi neaprėpiamai laiminga. For no reason and for all reasons. Yra akimirkų, kai spoksant pro langą į ne prastesnius nei Justiniškėse monolitus ir pilnatį virš jų ištirpsta visi konkretūs troškimai, išskyrus vieną – visada šitaip būti. Nebijoti nieko, nenukabinti nosies, kad ir kas nutiktų ir gyventi šitą gyvenimą iki paskutinio lašo.

http://www.youtube.com/watch?v=gQsHcKMU_Xk

„make your way to the exits please, library is now closing”

•lapkričio 17, 2011 • 3 Komentaras

Ekrane Gergievas. Ant kelių Ekphrasis. Prieš nosį kompiuteris. Už nugaros fortepijonas. Šalimais kava. Visur aplink lengvutis šurmulys. Lauke fontanai ir Barbicano highwalks.

Dėl visko kaltas lapkritis. Lapkritį negali būti gerai. Lapkritį nebūna kitaip. Tik šitas neaiškus liūdesys, kuriam prieš metus bent jau turėjau priežastį. Dabar nebent galiu teisintis senovės lietuvių patarle, kuri porina: žalia žolė kur mūsų nėra.

Čia net ne šaltas ir tamsus sausis, kai bent galiu pradėt skaičiuot dienas iki pavasario, ir jų neatrodo taip labai daug. Lapkritį ateina laikas bijoti. Bijoti būti suaugusia, žinoti, kad daugiau niekas nebekeps man riebių bulvių su grybais aliejaus pilnoje keptuvėje. Bijoti, kad kažkas išeis neteisingai ir aš taip ir nesuprasiu, ką noriu gyvenime veikti, ir nespėjus nė mirktelti man bus kokie tridešimt aštuoneri, o aš apsirengusi klouniška virėjo uniforma vis dar krausiu į lėkštes lazanijos gabalus Tate darbuotojų valgyklėlėje, ir lauksiu, kol mane perkels atgal į mano žavųjį barą. O kai perkels, niekam daugiau nebebus likę laiko, nes gyvenimas bus praėjęs. Ir vaikščiosiu po Londoną, įsivaizduodama, kad esu Bridžita Džouns, tik joks Markas Darsis niekada neateis ir nepasakys, kad aš jam patinku tokia, kokia esu. Su klouniška virėjo uniforma ir mėlynu tinkleliu ant galvos.

Ar gal geresnė perspektyva sulaukti keturiasdešimtojo gimtadienio supamojoje kėdėje su milžiniškais akiniais ant nosies ir krūva knygų ir popierių aplink, apie vilnonėmis kojinėmis apmautas kojas besiglaustant keturioms katėms, ir rūkant be sustojimo, kol gausiu vėžį, ir taip leidžiant dienas, rašant straipsnius, kurių niekas niekada neskaito, mažame butelyje, pilname smilkalų, cigarečių ir kačių kvapo.

O iš tiesų čia tik lapkritis. Iš tiesų man dvidešimt dveji, rytoj važiuoju dar truputį pakeliauti į Anglijos šiaurę, turiu pilną galvą planų, idėjų ir įdomiausių darbų, aplink žmonės šypsosi  (kartais ir man), dienomis šviečia saulė, o vakarų neleidžiu viena. Bet iš prigimties esu linkusi į rudenines pseudodepresijas ir begalinę melancholiją, todėl klausau dabar Bon Iverio ir tikiuosi, kad bent kiek ironijos įskaitėte šitame įraše. Ir dabar šypsotės puse lūpų.

library is now closing

Beje, grįžau į Londoną, ir visos Places to remember dabar jau yra Places to live in.

Kiti miestai ir kita jų poetika

•spalio 10, 2011 • Komentarų: 1

Mes personifikuojam miestus. Nežinau, kas tie mes, bet pati nejučiom taip darau, tada atkreipiu į tai dėmesį, o tada pradedu pastebėt, kad ir kiti aplink daro tą patį. Galbūt tai tėra dviračio išradinėjimas, tačiau man šis miesto – žmogaus santykis atrodo gan simptomiškas.

Mes suteikiam miestams visokių žmogiškų savybių, taikom etiketes ir stereotipus, tada juos braukiam ir viską perrašom iš naujo, pagrįsdami savo labai subjektyvia patirtimi. Dar daugiau, mes galvojam apie miestus kaip apie kokius artimus žmones, sakyčiau mylimuosius, bet ne, gal labiau kaip apie globėjus, apglėbiančiuosius, laikančius ir saugančius. Nes kartais labai reikia tiesiog būti kažkieno glėbyje, kartais ir nesvarbu, kieno. Miestai mus susupa į savo dvasią, ir tuo pat metu yra atvirkščiai – mes jiems įpučiam savo (susigalvotą, susijaustą) dvasią. Ir tada išvažiuodami visa tai paliekam ten. Tuose miestuose. Ir jie jau nebe šiaip statinių komplektai su ten gyvenančiais žmonėmis, miestai lyg kokios plika akimi nematomos, tik kartais apčiuopiamos sielos sklando kažkur skersgatvių, aikščių, greitkelių ir viadukų labirintuose.

Visa tai labai tikra.

Nenorėčiau mąstyti tokiomis abstrakčiomis sąvokomis, kaip, pavyzdžiui, Lietuva, Londonas, Roma ar Druskininkai. Nebežinau, kas ta Lietuva. Kur ji. Ko ji iš manęs nori. Kur mano nacionalizmas. Atrodo, buvo daug. Greičiausiai visiems iš eilės apie jį pasakodama, ėmiau ir kažkur išbarsčiau. O dabar tik žalia žolė, kur manęs nėra.

Vis labiau linkstu prie tokio gan savanaudiško požiūrio. Pamenu, kažkada visų bent kiek išmanančių aplink klausinėjau, kam reikalinga muzikologija? Vienintelė į mano klausimą įtikinamai atsakiusi, buvo protinga protinga mergaitė I., kuri sakė, kad jai šiaip įdomu. Vadinas, jai reikia. Tai dar kartą grįžtu prie tos Lietuvos, I. yra Lietuva ir aš esu Lietuva. Taigi jei mums reikia, tai ir Lietuvai reikia. Važiuoti į Londoną, rašyti totaliai nuo pasaulio atitrūkusius straipsnius apie tai, kaip suprasti meną, žiūrėti kvailus filmus, skaityti intymią poeziją, gerti nupigintą vyną ir šnekėti apie viską ir apie tą patį, su visais ir su tais pačiais. Yra ir kitų žmonių, kurie irgi yra Lietuva, jiems, matyt, reikia visai kitų dalykų, bet aš tiksliai nežinau, kokių. Tai jeigu tie žmonės man aiškiai pasakytų, ko jiems reikia, gal aš galėčiau padėti. Tada gal elgčiausi kaip nors kitaip, nes dar puikiai pamenu jausmą, kai labiausiai gyvenime norėjau būti reikalinga.

Ir tas nacionalizmas, jis toks paranojiškas man dabar atrodo. Juk niekas mūsų nepuola, nebent mes patys. Niekas mums nebruka svetimų kultūrų, nebent mes patys jas pasiimam. Kaip ir su miestais, jie neturi dvasios, kol mes jos nesukuriam. Viskas čia (baksteliu sau į smilkinį). Todėl svarbiausia viską ir nešiotis tose abstrakčiose vidinėse erdvėse, vadinamose širdimi, protu, siela ir kitaip. Ir kol nešiosiuos, gal manęs negrauš nerimas dėl lietuvių kalbos išnykimo. Kol žinosiu, kad yra dar tokių kaip aš, ir jie irgi nešiojasi, ir mes galim kartais pasišnekėti.

***

Tiesą sakant, visai ką kitą norėjau parašyti. Kad Vilnius kas dieną tamsėja nežmonišku greičiu. Stengiuosi rinkti rudens gėrybes, bet tinginystė kaišo koją. Tada einu į rytines mišias Bernardinuose ir stengiuosi iš naujo. Ir tik tokiais rytais, nuo Bernardinų iki Akademijos, noriu vaikščiot po Vilnių, nes visu kitu laiku jis atrodo kažkoks svetimas. Lyg manęs čia nebereikėtų, nes jau kitos mergaitės lininiais plaukais sėdi kavinėse, rūko ir juokiasi, o aš tik einu pro šalį, į vidų niekas nekviečia. Turbūt taip susigalvoju, nes jei noriu, kad vienas miestas apkabintų, pirma reikia būti kito atstumtai. O dar Druskininkai, kuriuose būna taip, kaip niekur kitur nebūna. Ir jokiu kitu laiku. Gražiai melancholiškai lyja, tamsu ir šalta, ir mes kažkodėl  bėgam. Jau gerokai po vidurnakčio tauziju kažkokius niekus, matyt apie emigraciją, nebelabai apie ką daugiau bemoku šnekėti, tai tauziju, ir man kažkas sako, kaip protingai tu čia viską šneki. Et. Nusišypsau. Negali būti, nes jūs visi, poetai, tokie giliai protingi, tokie galvojantys, prieš dėliodami žodžius, tokie daug pasakantys, net kai blevyzgojat, tokie tokie, kad man belieka tik šypsotis ir klausytis. Ir kai rūke paskendusiam inkile, kuriam apkritai kažkas yra suteikęs magišką dvasią, jūs drebančiais balsais imat skaityti poeziją, aš negaliu patikėti, kaip tai yra tikra, kad apskritai pasaulyje būna tokio tikrumo. Tada prisimenu lietuvių mokytojų žodžius, kad lyrinis eilėraščio “aš” nėra tas pats, kas autorius, ir papurtau galvą. Apie ką mes šnekam…

Dar išmokau, kad feisbuko postai yra visavertis literatūrinis žanras, manau, jau turintis visas  tam būtinas savybes – tiek formos, tiek turinio. Ir kad žmonės kartais būna savanaudžiai socialiniai gyvulėliai, bet aš nieko prieš, kaip gi kitaip, ir aš tokia pat, matyt, su tuo jau laikas būtų susitaikyti.

Ir čia šitiek visko sugrūstą į šitą įrašą, kitaip neišeina, greitai greitai, kol tinginystė vėl nepakišo kojos. Nes tuoj vėl buku žvilgsniu užsižiūrėsiu į svetimas nuotraukas, labai prastu meniniu lygiu grosiu tą patį Šopeno preliudą, eisiu pasidaryti arbatos (deja,  jau be pieno), močiutė ką nors man šūktels, polifoniškai atitardama televizoriaus skleidžiamiems garsams, taip dusliai, pro uždaras duris, svajingai žiūrėsiu pro balkoną, ten link geležinkelio, ten, regis, gyvena vienas labai geras poetas, kuris turbūt netingi rašyti eilėraščių, tada dar Atėnė Bitutė glaustysis apie kojas, ir aš svarstysiu, ar jai geriau tinka būti Hermiu, ar Apolonu, ir taip iki paryčių, kuriuos savo artėjančiu ir vėl tolstančiu ūžimu atneš pirmieji į stotį riedantys autobusai.

Places to remember III. Tate.

•rugsėjo 4, 2011 • 3 Komentaras

Nuo ko pradėt? Nuo istorinių aplinkybių ir nieko nesakančių faktų? Viena didžiausių pasaulyje.. cukraus fabrikas… neaiškaus tipo gamykla ar vandens valykla Temzės pakrantėje. Įspūdingo dydžio, tikrai. Jei stovėdama parantėje užverčiu galvą pažiūrėt, kur tas kaminas baigiasi, tai, žinokit, kažkur padangėje, net galva sukasi. Kažkada galvojom, ar įmanoma pasitelkus tarnybinę padėtį ir visas pažintis patekti į tą kaminą ir juo užlipti iki pat viršaus. Gal kada nors.

Apniukusią balandžio pradžios dieną, kai gavau darbą Tate, važiavau traukiniu iš Ladywell su savo britukais, jie visi važiavo į kažkokį protestą, regis, kai valdžia apkarpė socialinio sektoriaus išlaidas ir raudonplaukė hipiška mergytė turėjo plakatą su užrašu “I didn’t vote for these cu*ts”. Man dar per anksti skųstis britų valdžia, aš nuėjau savais Pietinės Pakrantės keliais, o vėliau stovėjau viena prie pat upės ir krykštavau iš džiaugsmo, nes nujaučiau, kad kažkas gero nutiks. Nuo pat pirmų akimirkų ten buvau kiek apstulbusi, kad (iš tiesų tai labiau kaip ir kiek) žmonės, pasirodo, gali mane mėgti. Ir kad, o netikėtume, aš išmanau savo darbą.

Tai va tokiom pasitikėjimo savimi pilnom kelnėm pradėjau dirbti Tate Modern, Members’ Room, bare/kavinėj su gražiausiu panoraminiu vaizdu visam Londone – St Pauls Cathedral, Millenium Bridge ir upė, upė, upė… Bare niekad nebūdavo per daug žmonių, nes ne kiekvienam mirtingajam leidžiama ten užsukti, tačiau kartais būdavo juokaujama mostelint ranka į tiltą, kuriuo kiaurą dieną teka turistų upės – look, the bridge is busy, customers are coming.

The bridge is always busy. We are not. Turėjom laiko šnekėtis, draugiškai šaipytis vienas iš kito, diskutuoti apie vyno aromatus ir tobulinti rosettų pilstymo meistrystę. Ir mums už tai būdavo mokama. Valandiniu tarifu. Neribojamu espresso, whole milk  ir 17 rūšių arbatos. Šypsenomis, šūksniais, planais ir diskusijomis. Ten, kur kam nors pasakius frazę “let’s go for a drink after work“, beveik niekad neišgirsi neigiamo atsakymo.

Tik nereikia suprast neteisingai, mes dirbdavom. Ir tų klientų būdavo. Tiesiog turėdavom tiem klientam laiko, galėdavom su jais šnekėtis, juokauti ir demonstruoti jiems visą bear cappuccino gaminimo tecniką. O jeigu mergaitė nori sumuštinio su sūriu, ne su kumpiu, tai man nėra problemos nueiti į ketvirtą aukštą ir jai tą sumuštinį atnešti. Vienas malonumas, pakeliui dar pasisveikinu ir pašneku su kuo nors, pirmą kartą sutiktu, pažįstamu tik iš matymo arba gerai pažįstamu, tada apsikeičiam naujausiais gandais. O kartais, kai žmonės nuo tilto visgi pasirodydavo besantys klientai, kai eilė iki durų, visai smagu būdavo bėgti, skubėti, greitai greitai suktis ir viską spėti, nepastebėti kaip bėga valandos, ir juoktis ar bent šypsotis praktiškai visą laiką. Ar aš ten kada pavargdavau? Nelabai. Ir viskas well done.

Dar buvo indų plovimo kambariukas, kur ateidavau susinervinusi ir šnekėdavau pievas ir pletkus daug geriančiam kitchen porteriui iš Kongo. Pašluostydavau keletą taurių, atsigerdavau vandens ir pajusdavau, kad jau man laikas grįžti atgal į saulėlydžio nušviestame bare vykstantį veiksmą. Tiesa, nebūtų sugriuvęs tas baras be manęs, bet man nuoširdžiai rūpėjo, kad jis nesugriūtų, ir aš stengiausi, ir Tate, kad ir kas ji/s bebūtų, žinau, man už tai dėkinga/s. All profits go to support the gallery, beje.

Aš negaliu jums daug papasakoti, kaip Tate atrodo iš žioplinėtojo pusės. Tik tikiu, kad tokia pat žavi .

Vasarą lauke yra du kioskai, šiauriniame gali gauti vanilla frappe ir paplepėti su pamišusiu italu meno ir muzikos žinovu, kuris garsiai klausosi neapolietiškos operos ar su hipsteriu juoduku prancūzu, o vakariniame gali paklausti, kur artimiausias tubas, Tate Britain ar bankomatas ir pasišypsoti vienam kaip pirštas sėdinčiam nelaimingajam, atsiųstam iš baro.

Ką jum rašyti apie meną? Sunflower seeds ir milžiniškas erdves, Pikaso, Dali, Bacono, Pollocko ar Klee originalus? Yra žmonių, kurie geriau apie tai gali parašyti.  Aš tik pasakysiu,  kad ten žmonėms gera, nes jiems mokama ne tik pinigais, jiems mokama pasiplaukiojimais valtimi po Temzę, vyno degustacijomis, apelsinais kimštomis alyvuogėmis, mojitais ir caipirnhomis, jaukiausiu pasaulyje sodu prie tarnybinio įėjimo, kuriame visad rasi ką nors sėdintį ant suoliuko ir laukiantį, kol jam pasakysi, labas, graži diena. Dar Tate žmonėms moka naminio skonio pietumis su vegetarian option kiekvieną dieną, o ypatingieji gauna gazuoto vandens nemokamai. Apsauginiai gali checkinti feisbuką prie kompų, o naktimis žiūrėti filmus, tik niekam nesakykit. O svarbiausia, Tate man atgaivino sugebėjimą visomis šitomis nesąmonėmis džiaugtis. Ir vaikščiodavau tyliai dainuodama.

How one can be excited about simple things.

Ant kiekvieno sausainio ir kt., pagaminto Tate virtuvėje, žmonių, kuriuos beveik įsimylėjau, tik neužteko laiko, taigi ant kiekvieno sausainio klijuoja lipduką su šūkiu: eat tate, drink tate

Yra ir daugiau.

eat Tate, drink Tate, think Tate, speak Tate, live Tate, hate Tate, love Tate.

leave Tate.