Cries from Vilnius town

•rugpjūčio 31, 2011 • Komentarų: 1

Daugiau šypsojausi, nei verkiau išvažiuodama. Pasakiau visus gražiausius sudie ir, juos sakydama, netikėjau, kad čia jau taip iš tikrųjų. Manau, kad grįšiu. Manau.
Užtat Londonas verkė manęs (taip taip, reikalauji dėmesio ir jo gauni..) – antradienį visądien lijo, o savaitgalį visoj Tate Modern dingo šviesa. T.y. elektra. Bet vis tiek. Because sunshine is going away.
Didysis ir baisusis smaragdinio DLR mieste, aš tave palikau tik tam, kad įsitikinčiau, kaip tave myliu. Jei vos penkiom dienom praėjus nuo mūsų išsiskyrimo man suspaudžia širdį prisiminus kokią kvailą smulkmeną, argi gali šita meilė būti netikra?
Ir dabar jau protingiau būtų sakyti sudie svetimam gimtajam Vilniui, nes jau kai kitąkart išvažiuosiu, bus su visam. For good.
Mergaitės, Vilniaus mergaitės visos lininiais plaukais, jūs nežinot, kokios jūs gražios. Ir kai kurios jūsų niekad nesužinosit.
Ech, 21 prieš 1 aritmetika neveikia, tėti. Man jokia aritmetika neveikia, nes pradžioje buvo Žodis. Ne skaičius.

Bet gal tuoj prasidės studijos. Vienintelis žodis, kuris man dar suskraidina drugelius į pilvą – tvarkaraštis. Gal tuoj pamiršiu, kur esu ir neberūpės visokie vėjai. Gal tuoj galvosiu tik apie Lietuvos muzikologijos ateitį ir tai bus taip pat asmeniška, kaip būtinybė cake display Tate šeštame aukšte atrodyti nepriekaištingai.

Pliusai Vilniui:
vakarykštė žemuogė ant bato
dainų žodžiai, kai suprantu visas konotacijas
švyturio baltas su citrina
pianinas, balkonas ir balys didysis ant sienos
restauruotų akademijos durų nerestauruotas girgždėjimas
miesto tuštumas, kad net aidi, pirmadienio vakarą
lotyniški šnabždesiai universiteto kieme
paskutinių rugpjūčio naktų žvaigždynai danguje
lietuviškų paukščių švelnus čiulbėjimas už lango
neprastesnė nei Londone caipirinha iš Briusly
naujai įkalbėtos stotelės autobusuose, jau nebesakančios subãčiaus, bet sùbačiaus

Pliusai Londonui:
žr. nuo pirmo šito blogo įrašo iki paskutinio
jeigu yra man vieta po saule, tai ten
netyčia įrašytas telefoninis pokalbis, kuriame sakoma tokia neteisybė: “jū oupen geit vait, jū oupen enoder geit vait and der iz mai dor!*“
jie manęs ten laukia – tie, kuriuos pažįstu ir tie, kurių dar ne

Tai tiek. Sakau sau ir kitiems, kad apsispręsiu po savaitės. Matysim.

Jau ruduo ir siela kyla kaire koja
tik tu kaip tolima šalis slepiesi savo toliuose
dar pabūk su manimi kol dar šviesu
ir primink ką palikau prie tolimos šalies krantų

jau ruduo ir visko noris po truputį
tik širdis tarytum žvakė vaško stingstančioj balutėj
pailsėk su manimi kol dar šviesu
ir primink ką palikau prie tolimos šalies krantų

tolimoj šaly kažin kažką palikau
tolimoj šaly ant smėlio laiškus rašiau
tolimoj šaly atsakymo negavau
ir vakarop grįžau
ar nuo to kam lengviau?


(Andriaus Kaniavos daina, kuriai suprast man nebereikia nei jokių konotacijų – akurat (fi koks negeras žodis) apie mane dainuoja)

Sakykit ką norit iš mielumo, mandagumo, gal ir meilės, niekam nelengviau. Nebent muzikologijos ateičiai po kokių penkerių metų mažu palengvėtų.

P.S. Ką tik įsijungiau loginį mąstymą, ar matot, kokie stiprūs bei objektyvūs argumentai pliusų sąraše?

* fonetinė transkribcija, kurią skaitydama girdžiu itališką akcentą

Reklama

Places to remember II. Southbank.

•rugpjūčio 14, 2011 • Parašykite komentarą

Teisybė, dar nebuvau Paryžiuj, bet Pietinė Pakrantė man buvo ir bus romantiškiausia vieta pasaulyje. Nuo London Bridge traukinių stoties tik pereini gatvę, tada reikia žinoti tokius paslėptus smirdančius laiptelius prieš pat tiltą, jais nusileisti žemyn ir eiti eiti į vakarus ir į saulėlydžius. Ne smirdančiuose laipteliuose romantika, bet vis tiek. 90 procentų laiko ten sėdi valkatėlė ir sako, Could you spare some change, please, bet vieną kartą valkatėlės vietoj mačiau merginą ilga suknele ir fotografą. Nesusilaikiau, pasakiau jiem, kad čia kasdien einu į darbą ir iš darbo, ir kas jų vietoj paprastai tupi. Nors turbūt anie ir be mano sakymo iš kvapo jau buvo supratę.
Aha, tai romantika. Nusileidus laipteliais – eiti į vakarus. Kairėje praeinam Southwark Cathedral, labai gražus viduramžiškas stebuklas. Mano mama ten žiūrėjo vestuves, kol laukė manęs baigiančios darbą. Čia pat ir viena mieliausių Cafe Nero visam mieste, bet Cafe Nero, žmonės žinokit, kavos gerti negalima, tik chai latte. Nes jų kava yra šlamštas, neįmanoma tokiam bizeke nuolat dirbant daryti gero espresso. O va chai lattei jie turi tikrai gerus prieskonius, ir jeigu pasitaikys patyręs barista, suplaks jums pieną be burbuliukų, užbarstys cinamono ir gersit skaniausią dalyką ever (tik žinoma, prašykit stay in, ne take away. Kas per nesąmoninga mada gert iš kartoninių puodelių, nesuprantu). du svarai šešiasdešimt. negaila.
Priešais Cafe Nero – būktai senovinis karinis laivas, čia pat ir keli pubai. Siaura gatvele dar truputį į Vakarus – praeisit senus senus lordų ar kitokios aukštuomenės rūmų griuvėsius, kur turistai sustoja pažiūrėti. Mano draugelis darling sako, kokia nesąmonė, ko jie čia spokso į tuos griuvėsius, lyg būtų čia į ką žiūrėt. Aš jam sakau, matai, Lietuvoj, pavyzdžiui, tai tokių nėra.
Dar keli pubai, ir prieisit labai svarbią vietą Southbanke – Ovidijaus tunelį. Jeigu ruduo, ir tunelyje akordeonu Yanną Tierseną groja akiniuotas berniukas šviesiais garbanotais plaukais, tai žinokit, čia Ovidijus. Paklausykit, kaip jis groja. Jeigu einat dviese, susikibkit ir pašokit truputį valso.
O toliau atsivers upės panoramos, dešinėje matysis St Pauls, kairėje – Šekspyro Globe teatras. Taip taip, tas pats, kuriame jis kažkada statė savo pjeses. Pigiausias bilietas – penki svarai. negaila.
Iškart už Šekspyro teatro – Tate Modern, didžiulis fabriko tipo pastatas. Bet apie Tate kitą kartą atskirai.
Aplink bus daug turistų, ir jie tikrai nervina, nes nežiūri, kur eina, klausia, kur artimiausia tubo stotelė ir kur tualetas. Truputį išprotėjęs italas D., kuris dirba Tate kioske Pietinėj Pakrantėj, visai prie upės, į klausimą, kur tualetai, sutrikusiem turistam atsako, There are no toilets here, you have to go to Liverpool Street. (Nežinantiems – Liverpool Street yra didelė traukinių stotis kitąpus upės, Sityje. Toli. Panašiai, kaip pereit pusę Vilniaus.)

Bet ne ne ne, dabar romantika. Nėra dabar išprotėjusio italo, nėra turistų, nėra ir tualetų, dabar dega kalėdinės lempelės medžiuose, ūžteli vėjas ir vakarėjant tuštėja Pietinė Pakrantė. Aš einu mėlyna suknele ir palaidais plaukais ieškoti Ovidijaus išjungtu telefonu, o randu tą, kuris vis dėlto žino, kur jo lauksiu. Ir tiek mano romantikos.
Dar šimtas metrų į Vakarus nuo Tate – mano mieliausias pubas, su fakelais lauke ir upe iš trijų pusių, ir barškių laimo sidru stiklinėse su ledu. Dar gal tas pubas, bet toliau jau aš eiti nebenoriu. Nes toliau gali eiti tik į Vakarus, tik į saulėlydį, tik kai kojos pačios neša, kai žinai, kad šiąnakt iššnekėsi visą gyvenimą, kai nebejauti, kiek kilometrų jau nukulniuota. Toliau gali prieiti ir London Eye, bet kam, Londonas ir taip viską mato.

O.o.o. Šitas įrašas iš negalėjimo miegoti ir negalėjimo nerašyti. Šitas įrašas iš pabaigos pradžios. Ir man negaila skvarbiaakio berniūkščio, negaila, nes jo akys nebe tokios skvarbios, jis akis slepia arba suka žvilgsnį nežmonišku greičiu nuo vienos prie kitos, nuo dangaus iki žemės, nuo tiesos iki melo, nuo pradžios iki pabaigos. Man gaila savo jausmo svaigumo, nes jau niekad niekas nebebus taip stipru. Nes jau niekad nebebūsiu pakankamai kvaila, kad atiduočiau kam nors savo nuostabų gyvenimą. Nes niekada nebūsiu jaunesnė nei šią akimirką. Nei buvau visas kitas akimirkas.
Mano darling šiandien man sakė, kad gali gyvenime įsimylėti tik tris kartus, nes ketvirto smegenys neišneša, jom per daug visokių ten hormonų ir kitokio man nepažįstamo biologinio velnio. Jeigu įsimylėsi ketvirtą kartą, mirsi, sakė diplomuotas psichologas darling. Manau, man dar koks pusantro karto turėtų būti likęs.

Welcome to the club of people who don’t know what to do with their life.

•rugpjūčio 9, 2011 • Parašykite komentarą

“Tony, I don’t know what to do with my life!“ – “Welcome to the club.“
Vaikai čia daužo viską, kas papuola, vagia televizorius ir vištieną iš kebabų parduotuvės. Net mano ramioj gatvėj girdisi riksmai, turbūt iš kokio Catfordo. Mano rajone labai daug juodukų. Net ir Ladywell, mačiau, uždarė visas parduotuves.
Tie vaikai irgi nežino, ką daryti su savo gyvenimu. Vis dar sakau – nėra blogų, yra tik nelaimingi.
Be tėčių ar mamų, be meilės, be išsilavinimo (beje, kada čia neseniai buvo didelis sujudimas Londone, kai paskelbė statistiką, kad kas trečias pradinę mokyklą baigęs vaikas nemoka skaityti), be fantazijos, vietoj mašinėlių ir lėlių jie žaidžia akmenimis ir ugnimi. Vienam video bbc mačiau, kaip berniukai laužiasi į parduotuvę, o jų mergaitės tuo tarpu stovi šalia ir stebi pasicypaudamos. Exciting. Fun.
O ar geriau išaugti į vieną tų, kurie ateina į kavinę ir mykia atėjus jų eilei: “Ehm…. can I have… ehm… I’m still deciding…“, mykia ir maivosi, nes jau visko ragavo ir nebežino, ko daugiau norėti.
Todėl reikia vaikam dainuoti liaudies dainas ir lopšines, kol jie maži. Pasakoti apie Smaragdo Miesto Burtininką ir Brolius Liūtaširdžius. Apie karalaitę ant žirnio ir trečią brolį, kuris nugalėjo slibiną.
“Oi, kaip asilėliui liūdna ir sunku,
jis nenori būti asilo vaiku.
Jis norėtų būti baltu žirgeliu.
Asilė jam sako: “Vaike, negaliu
Aš tavęs paversti tuo, kuo tu geidi,
Jei tu šitoks gimęs motinos širdy.
Gal kiti padės tau, gal dar nevėlu,
Betgi kaip pasaulis liks be asilų?“
(Nepamenu autoriaus, pats gražiausias eilėraštis iš ketvirtos klasės lietuvių kalbos vadovėlio.)
O aš tuo tarpu nežinau, ką man daryti su savo gyvenimu. Ir jau prarandu viltį, kad sužinosiu.
good times for a change.. see the luck i’ve had can make a good man turn bad.. so please please please let me get what i want this time.. lord knows, it would be the first time
(http://www.youtube.com/watch?v=DMQbzLrvwlE)
Vėjavaikiai išdykę berniūkščiai skvarbiom akim ir skirtingais vardais, kodėl man daužot širdį ar kokias ten skeveldras iš jos likusias ir kodėl aš jus taip myliu? Kai tuo tarpu gavau du pasiūlymus tekėti ir ir vieną važiuoti į Bangladešą, bet tik šypsaus ir juokiuos ir laukiu, kol berniūkštis atneš man rožę, pirktą pakampės krautuvėlėj už du svarus. Ir žinau, kad nesulauksiu. Betgi kaip pasaulis liks be asilų?

by heart

•rugpjūčio 3, 2011 • Parašykite komentarą

Londono metro zinomas “the tube“ vardu. Ir vienas geriausiu dalyku pasaulyje yra neskubeti kartu su skubanciais, kai pozeminiai skersvejai kedena plaukus, o ausyse – …sixteen, clumsy and shy/ I went to London and died…

Siom dienom, regis, ir cia pagaliau vasara. Na, bent jau galiu velai vakare vaiskcioti suknele be rankoviu, ir nesalta. Kartais Londone buna apniuke savaiciu savaites, bet saulei tekant ir leidziantis vis tiek kasdien prasigiedrija. Man dabar jau atrodo, kad Londone visgi yra dangus. Toks truputi angliskas, gal kiek uzdaras ir ne pernelyg siltas, bet visgi yra.

As anksciau mokejau Horaciju by heart, dabar moku namo vezancio traukinio stoteliu pavadinimus: New Cross, St John’s, Lewisham, Ladywell, Catford Bridge, New Sydenham, Lower Beckenham, Clock House, Elmers End, Eden Park, West Wickham and Hayes. By heart. Tik vakar tusciai spoksodama i simtus kartu matyta svieslente supratau – mano sirdis nesusitaikytu su tu stoteliu pavadinimu dingimu is mano gyvenimo. Tiesiog taip. Neimanoma. To buti nebegali.

Londone taip grazu. Viskas. Net negrazus dalykai. Tate, staff canteene dirba toks Tonis is Kameruno. Jis ir atrodo, ir elgiasi kaip mazu maziausiai trenktas: pasakoja apie savo neegzistuojanti neigalu broli dvyni, nuolat ka nors sukaloja ir juokingai varto didelius baltus akiu obuolius. O nustebime, tik vakar su juo pietaudama supratau, kad tai yra neitiketino issilavinimo ir isminties zmogus. Tada jis bande mane ikalbeti, kad pasidaryciau du sarasus: priezastys grizti ir priezastys likti. Bet as visai nesu protinga, man nereikia sarasu, nes vienas ju gali tureti 50 punktu, o kitas – ne vieno, taciau pasirinksiu pastaraji. By heart.

…ir taip, by heart, man nepavyko atsisveikinti su Londonu…

P.S. Atsiprasau uz lietuviskos abeceles nebuvima, namie kazkas nesumokejo saskaitu ir dabar internetas atjungtas dviem savaitem.

P.P.S. Rugpjucio 24 vis tiek griztu, neapsigalvojau, bet kiek ilgai busiu Vilniuj – nuosirdziai nezinau. Gal du menesius, o gal visa likusi gyvenima. Niekam nieko nepazadu.

When it gets really exciting

•liepos 26, 2011 • Parašykite komentarą

Argi ne kiaulystės dėsnis? Mano gyvenimas pasidaro nuostabus ir visko pilnas tik tada, kai jau maža aritmetika suskaičiuoti dienas iki išvykimo. Kai jau atsidedu pinigų naujam lagaminui ir galvoju, ką paliksiu namams, kad liktų mano ženklas, kai manęs čia nebebus.

Negaliu miegoti. Nenoriu miegoti. Miegas yra laiko gaišimas, kaip norėčiau nemiegoti likusias keturias savaites. Aš nieko nebespėsiu. Susirinkti literatūros ir natų kursiniam darbui, nueiti į visas galerijas, nuvažiuoti į Oxford ir Cambridge, išvaikščioti visų parkų, iššnekėti viso gyvenimo su sielos broliais, kuriuos čia radau, o mielas mielas mielas itališkai šnekantis berniukas nespės man sudaužyti širdies. Nespės.

Ir dabar taip giliai ir desperatiškai suvokiu, kad nebebus kito karto. Arba jis bus labai kitoks. Nes aqua transmissa est. Atrodo absurdiški visi žaidimai, kuriuos žmonės žaidžia, ir taip norisi pasakyti, nustok, aš žinau, ką galvoji, nereikia žaisti, nėra laiko žaisti, nes jau tuoj tuoj viskas ims ir pasibaigs. Būkim kiekvieną akimirką, gerkim kiekvieną saulės spindulį ir espresso lašą miniatiūriniam puodely, pagaukim visus žvilgsnius ir supraskim visas šypsenas, girdėkim kiekvieną žodį ir kiekvieną nusigrojantį gatvės muzikantą.

Net jeigu sakiau, kad ko nors neapkenčiu, netiesa, iki kaulų smegenų myliu kiekvieną žmogų, kurį čia sutikau. Kiekvienas mane kažko išmokė.

Žmonės nuo Adomo laikų labiausiai nori to, ko negali turėti. Turbūt todėl šitaip myliu šitą miestą. Jame vanduo teka nesustodamas – jei ir gali užgriebti kokį lašą, tai tik akimirkai. Impresionistiškai. Norėjau rašyt, kiek žmonių jau šitaip prabėgo… bet netiesa. Stebuklingom akimirkom stabdžiau laiką ir taip tie žmonės (jų dalelės, arba mano pačios susikurti jų paveikslai) visam laikui liko su manimi. Negali turėti, gali tik būti, ir jeigu nebūsi dabar, šią akimirka, nieko nebebus. Todėl stengiuosi išbūti viską iki galo.

Geltoni krantai su L. iš ryto mano kambary, apsistačius makiažo reikmenim, pėdkelnėm, pincetais, reduced sugar jogurčiukais ir kava iš mokos.

Saulėlydis truputį į kairę nuo St Pauls, žvelgiant iš šešto Tate Modern aukšto balkonėlio, toks saulėlydis, kad nors verk, ir aš viena ten, kai mano baras uždarytas.

Kitas saulėlydis, visai tokios spalvos, kaip braškių ir laimo sidras mano taurėj, kai akimirkai nustoju čiauškėti su šita simpatiška lenkiškai itališka chebryte, kurie visi man labai šypsosi, ir žinau, kodėl, bet tas saulėlydis, aš nusisuku nuo kepures septintam aukšte palikusių virėjų, nes noriu akimirką pažiūrėti į saulėlydį ir pagalvoti, kokia vis dėlto esu laiminga. Mano akimirka, matyt, užtrunka – pabundu pajutusi ranką ant peties, ir aš dar laimingesnė.

Jausmas, kai pirma šneki, ir atrodo, kad tavęs nesiklauso, tada supranti, kad girdi, jei pakartoji du kartus, o tada, gražiausia, tas nežymus galvos palenkimas į šoną, kai kalbu, ir žvilgsnis, sekantis kiekvieną lūpų judesį.

Pati nuostabiausia ir protingiausia lenkaitė pasaulyje, visus metus ieškota, ir tik dabar man įrodžiusi – neteisk…

Du turistai, klausiantys, kur Starbucks, kai stoviu prie pat Notes, geriausią kavą visam Londone darančios kavinės. Ir tada mano trumpas, bet išsamus paaiškinimas, kodėl jiem nereikia ieškoti Starbucks, po kurio jie net nepadėkoję tiesiu taikymų įčiuožia į tą tobulą kavinę. Net suploju katučių iš džiaugsmo, kad išgelbėjau du žmones nuo prastos kavos (čia panašiai, kaip išgelbėti ką nors nuo prastos muzikos).

Ir  žaviausio pasaulyje macho latino apstulbęs žvilgsnis, kai įšoku į autobusą ir atsisveikindama pamoju jam ranka. Tą akimirką, pirmą ir paskutinį kartą gyvenime pasijuntu širdžių ėdike aukštai iškelta nosim ir blondiniškais plaukais, ir nors daugiau niekada taip nedarysiu, bet jausmas geras. Be to, patys lotynų amerikiečiai kalti, kam kuria savo muilo operas.

Dabar už lango švinta ir vėl kvykauja keisti angliški paukščiai, tik jie jau man mažiau keisti, nei praeitą vasarą, kai ilgėjausi lakštingalų ir per tuos paukščius pabusdavau paryčiais. Eisiu pirkti pusryčiam duonos ir pieno, kai tik atidarys parduotuves.

Mano sielos broliai, liekantys Londone, aš taip noriu jums ką nors palikti, bet nieko neturiu, gal tik vieną laisvą darbo vietą ir kelias cigaretes. Bet imkit mane, atiduodu ir negaila, tik imkit, dar liko 28 dienos.

Širdis daužosi taip, kad net ne aš viena girdžiu.

Man nebereikia alkoholio nei kvapo, kad būčiau girta, mama.

Places to remember I. Waterloo.

•liepos 21, 2011 • Parašykite komentarą

Be mano ilgesingų emocijų dar šalia nuolat glaudžiasi Londonas. Ar aš prie jo glaudžiuosi. Mes labai gražiai sutariam.

birželis, 2011

Lietingą sekmadienį visai netyčia atsidūriau Waterloo. Toks savas elektroninio vyro balsas, pranešantis apie išvykstančius traukinius į visokias labai angliškas vietoves – Wimbledono teniso kortus, Etono koledžą, Windsoro pilį ir panašiai. O dabar tas lietus ir zujantys žmogeliai aplink,  jų tiek daug, tiek daug… Pirmąkart Waterloo atsidūriau su Gr. Buvo liepos pradžia, net pro storus traukinio langus ir stiklinį stoties stogą kaitino dulkėta Londono saulė, ir mes daug šnekėjom. Tas šnekėjimas, laimingom akimirkom atsitinkantis, toks ne šiaip, bet ypatingas. Kai abu žmonės kiek abstulbę, kaip įdomu vienas kito klausytis, ir kiek visko dar norisi išgirsti ir papasakoti.

Nuo tos liepos pusę metų kasdien važiuodavau į darbą pro Waterloo, ir kaskart stengdavausi atvažiuoti truputį anksčiau, kad galėčiau bent 10 minučių ten viena pastovėti ir pažiūrėti pro šalį bėgantį pasaulį.

Waterloo yra vieta, kur pasisveikini ir išsiskiri, labai alkana perki bulvytes Burger Kinge, arba sausainius ir limonadą labai šaltam Marks & Spencer, blaškaisi ieškodama K. su aukštakulniais, pasitinki nuo eskalatoriaus besileidžiantį brolį jo pirmą vakarą Londone. Ten eini per minią dainuodama, nes vis tiek niekas neatkreips dėmesio. Waterloo drebančiom rankom renki svarbiausią telefono numerį pasaulyje ir lemeni sunkiausią gyvenime “Sorry“. Paskui toj pačioj Waterloo klausai Unbreak my heart ir verki, ir prastovi taip pusvalandį, vėl lietui pliaupiant, ir nebesvarbu, kiek vėluoji į darbą. (už šitą baisų popsą nenuvertinkit mano muzikinio skonio, jeigu youtubėj įsijungsit tos dainos video, pirmas komentaras sako, kad galima, aišku, varyt, bet kiekvieno gyvenime būna akimirka, kai klausai tos dainos ir dainuojama yra konkrečiai apie tave… )

Waterloo juokėmės su mieliausia britų mergaite Klementina, ten pamesdavau pinigus, pamiršdavau korteles ir bilietus, pritrūkdavo pinigų Oyster carde. Kartą įsiprašius nemokamai į autobusą važiavau į kepyklėlę gal valandą. Viršutiniam autobuso aukšte šalia manęs sėdėjo gal septynmetis negriukas ir mes visą kelią žaidėm absurdiškai nelogišką žaidimą su akmenukais delnuose, žaidėm, nors berniukas ir buvo nesiprausęs.

Ryte per Waterloo skubėdavau, pro šalį lekiant marškinių parduotuvėms ir spaudos kioskams, nuo 3 iki 19 perono ne taip jau arti, o vakare praleisdavau keturis traukinius, užsišnekėjus su Gr., negirdėdama jo zyziančio telefono…

If you ever happen to be in Waterloo, stop for a while and watch the world go by. Waterloo yra vieta, kur geriausiai jauti laiką, erdvę, vienišumą ir žmonių pilną pasaulį.

“Teris ir Julie susitinka Waterloo

kiekvieną penktadienio vakarą.

Kol aš spoksau į Waterloo saulėlydį,

esu rojuje.“

Jau niekada, jei ne dabar. Jau niekur, jei ne čia.

•liepos 18, 2011 • Parašykite komentarą

Aš pasimetu ir išjungiu protą, nes man per daug emocijų. Viešpatie, kiek jų gali būti? Kraunasi, limpa viena ant kitos. Dar nebaigiau minkyti galvoj vieno nutikimo, kai kas nors kitas užgriūna ant mano vargšės galvos, ir ji nebesusitvarko, lentynėlės “Teisingi poelgiai“ ir “Klaidos“ susimala į vieną, ką nors išimu iš “Noriu“ ir netyčia įdedu į “Nenoriu“, ir atvirkščiai. Netvarka mano kambary, netvarka ir viduj. Man rimtai reikia psichologo.

Nes negana, kad visokie išoriniai veiksniai kaišo į ratus pagalius, rožes ir lelijas, bet  dar aš pati kartais tiesiog mazochistiškai save kankinu. Verčiu knygų, kurias reikėtų slėpti, puslapius, bandau prisiminti kvapą ir klausau netyčia išsaugotų telefoninių pokalbių. Sau įsikalbu nuojautą, priverčiu save patikėti stebuklu, ir tada laukiu jo ateinant, laukiu visa širdim ir siela, jaučiu žingsnius, sekundžių tiksėjimą prie jo artėdama. Reikšmes įgauna erdvė ir laikas. Einu paupiu, ausinukas plėšia emocijom pertekusią ispanišką muziką ir net fiziškai jaučiu tą stebuklą dabar nutiksiant – širdis ima daužytis, regis, tuoj pravirksiu iš susijaudinimo.

Ir tada…

nieko nenutinka.

Žmonės eina pro šalį, kaip ėję, kažkokia džiazova grupė jammina prie City Hall, nesutartoj vietoj, nesutartu laiku. Klausau pučiamųjų energijos, ir žinau: jau niekada, jei ne dabar, jau niekur, jei ne čia.

Vienas dalykas, kurį čia išmokau – jeigu man kas nors nenutinka, kaip aš norėčiau, tai tada imu situaciją už ragų ir padarau, kad nutiktų. Kartais persistengiu.

Bet kadangi vieninteliai dalykai, kurių gailiuosi, yra tai, ko taip ir nepadariau, tai likusiom keliom savaitėm absoliučiai viską, kas lig šiol dulkėjo “Nenoriu“, “Ne mano stilius“, “Gal geriau nereikia“, “Bijau“ ir “Žmonės sako, taip negalima“ lentynėlėse, kraunu į “Aš išvažiuoju, todėl man nesvarbu, ką žmonės pasakys“ ir “Nebus kito karto“ . Noriu žinoti iš savo patirties, kaip negalima ir kodėl. Noriu žinoti, kaip nuostabu gali būti. Žinoti, o ne numanyti arba būti mačius filme.

Palinkėkit man sėkmės. Grįžusi turėsiu, ką papasakot.

P.S. Mano tatuiruotė tikrai veikia. Nuo tada, kai ją pasidariau, girdžiu muziką kaip niekad anksčiau. Ne septakordų sekas turiu omeny, o stebuklą, kuris ten sukuriamas tų sekų pagalba. Anksčiau nemaniau, kad muzika gali mane taip stipriai veikti. Taip, studijavau muzikologiją dvejus metus, ir buvau viską įsimylėjus, ir kone verkdavau klausydama Bacho, bet dabartinis potyris yra visai naujas. Tarp tų garsų kažkur paslėptą randu save, ir tada gali aplink pasaulis griūti, bet man tie garsai pasako, įteigia, įrodo, kad net neabejoju – ne tau vienai taip buvo. Bus ir kitaip. Iš tiesų atsitinka. Muzika.

Čia randu ramybę: http://www.youtube.com/watch?v=_D4LtzZACek