8. Don’t mess with Texas

Visą kelionę svajojau spoksoti per autobuso langą į Teksaso plynes, bet jų kaip nėr taip nėr. Laukai tokie kaip Lietuvoj, na gal horizontas kiek toliau. Karvių pilna, kaubojų – nė vieno, nors kur ne kur – vartai su iškabomis, skelbiančiomis, kad štai čia yra tokia ir tokia ranča.

Šitie amerikietiški autobusai jau veda iš proto, o štai Houstone buvo cirko viršūnė. Per garsiakalbį šaukia viena, vairuotojas aiškina kita, siunčia pas kažkokią moterį kažkokio popieriaus pasiimat, neaišku, pas kokią, moterų aplink daug. Neturiu supratimo, kur mūsų bagažas, praeinam kažkokiu koridorium ieškot informacijos punkto, jo neradę dar tam pačiam koridoriuj apsisukam ir eit atgal, ir jau mus tikrina visokiais metalo detektoriais, visai kaip prieš lipant į lėktuvą. Susinervinu ir einu parūkyt. Sakau, parodysiu kaip manęs į autobusą neįleist, neįdomu man tie popieriai. R. mojuoja per langą autobusine pagalve, kad ateičiau, neinu iš principo. O paskui įleidžia į autobusą ir be popieriaus, viskas ok.

Vakarop atsiduriam Dalase, čia turim apie 4val. miesto atradimui (arba tiesiog sėdėjimui ant artimiausios pievutės). Nors po 12val. kelionės autobusu jėgų nebėra niekam, vakaras baigiasi visai linksmai.

Kol sutemsta, sėdim parkiuky su banda bronzinių galvijų ir keliais tos pačios rūšies kaubojais. 

Sutemus ten sėdėti darosi nejauku, todėl susirandam gatvę su lauko kavinėm ir įsitaisom vienoje jų. Jaukiai šviečia gatvės žibintai, kažką gurkšnojam ir R. labiau iš neturėjimo ką veikti nusprendžia mano šešėliais ir akių kontūru suklastoti savo identifikacijos kortelę (turbūt dar neminėjau, į daugelį vietų negalim patekti, nes jai nėra 21. Absoliuti nesąmonė, nes į visus barus ją įleidžia, ir jeigu ji apskritai vartotų alkoholį, aš labai nesunkiai galėčiau jai pirkti gėrimus. o jeigu kur nors bent kiek gyvos muzikos ir šokama, kur ir jai būtų ką veikti, vieta pavadinama klubu ir prie durų tikrina dokumentus…). Taigi sėdim kavinėj, ji kone nosį įbedus į stalą tepa šešėlius ant kortelės, ir net nespėjus baigti darbo prisistato keli pareigūnai. Jie klausia: Are you OK??? Mes čia praėjom pro jus porą kartų, bet jūs nereaguojat, tai nusprendėm prieit paklausti: Are you OK??? Aš galvoju, negi jie iš taip toli įžiūrėjo, kad mes bandom klastot dokumentą? Keista… Visi nutariu būt nuoširdi. Sakau: Atleiskit, pareigūnai, matot, mes iš Europos, keliaujam per Ameriką ir negalim pakliūt į daugelį vietų su gera muzika,  nes vienai mūsų nėra 21.. Todėl sumanėm truputį pagudrauti, juk visur kitur pasaulyje ji – pilnametė. Parodau kortelę – matot, mums net nepavyksta, šešėliai nelimpa..

Pareigūnai tik juokiasi. O mums, absoliučioms narkotikų abstinentėms nė į galvą neatėjo, kad štai tokia situacija su kortele, biriais šešėliais ir R. buteliu vandens ant stalo atrodo kaip kokaino vartojimas labai jau viešoje vietoje. Žodžiu, visi smagiai pasijuokiam, jie dar pačiupinėja šešėlius, ir nusprendžia dar su mumis paflirtuoti, kol atėjęs padavėjas paprašo pariegūnų palikti mus ramybėje. Pareigūnai nusigrūda į kitąpus gatvės esantį barą, o mes juokiamės..

Dar po kokio pusvalandžio iš to paties baro ima sklisti karaoke nusidainuojančių žmonių balsai ir mes nusprendžiam, kad ten bus linksmiau. Viskas baigiasi štai šia photo with a cop bei D&R karaoke duetu. Turim net video, bet rodysim tik išrinktiesiems. Dainininkės iš mūsų nekokios, bet juk pirmas ir paskutinis vakaras Dalase…

Karaokės vakarėlis dar tik įsisiūbuoja, bet mes jau traukiam į savo autobusą. Ir štai – visų Grayhoundo absurdiškų situacijų viršūnių viršūnė – mums nurodo eiti ne į tą autobusą. Dar prieš pat lipdama pasiklausiu vairuotojos, ar veža į Lubbock. Taip, atsako ši. Jau ruošiamės nakvynei autobuse, aš išsiimu linzes ,kas nežino, be jų esu visai žliba, o akiniai šituo kelionės momentu jau buvo pamesti prieš savaitę. Bet užtat girdžiu neblogai – per garsiakalbį skelbia stotelių pavadinimus, kurių tarpe – Memphis. Susimąstau. Ten jau buvom. Memphis atgal į Rytus, o mes tai važiuojam į Vakarus. R. išlekia iš autobuso paklausti dar kartą. Paaiškėja, kad autobusas į Vakarus ką tik išvažiavo, o sekantis ta pačia kryptimi – kitos dienos popietę.

Vos spėjam ištraukt savo kurpines iš bagažinės. Tupim tuščios autobusų aikštelės vidury su savo kurpinėm, aš  apgraibom ieškau tašėj linzių dėžutės (ta tašė – tikras Bermudų trikampis), R. kone verkia. Nors absoliučiai nežinau, kur dėtis ir svyra rankos vien nuo minties apie 15 val. prisigrūdusioje nekokios liaudies autobusų stotyje, bet dar liūdniau būtų buvę, jei kitą rytą būtume pabudę Memphyje. Ne tai, kad man ten nepatiko ir nenoriu grįžti (prisimenu gitaristą ir Peterį, kuris gal ir priimtų..), bet po to geras kelias dienas reikėtų praleisti  autobuse, nes jau balandžio 17, o mes dar nė pusės Amerikos nepervažiavom… Dėkui Dievui, prie mūsų prieina moteris iš klientų aptarnavimo skyriaus ir duoda kuponus pavalgyti bei tada nusiunčia nemokamai nakvynei viešbutyje. Radison Sas. Truputį pritylu su keiksmais Greyhoundo adresu.

Viešbutis:


Vienas atsakymas to “8. Don’t mess with Texas”

  1. :D

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: