6. Texarkana, AR-TX & Shreveport, LA

Jau tiek visko atsistike sitoje kelioneje, kad kasdien sunku isivaizduoti, ka gi dar naujo patirsim. Amerikieciai mus megsta. Jie uz mus moka restoranuose ir baruose, mumis rupinasi, net dovanoja visokius dalykus – knygas, zemelapius arba reta 2 doleriu banknota.

Pries cia atvaziuodama nezinojau, kad dauguma sios salies pilieciu nesunkiai gali atsekti savo saknis (seneliai ar proseneliai) vienoje Europos saliu – dazniausiai tai Airija, Vokietija, kartais Prancuzija ar Didzioji Britanija. Visa ju istorija – labai gyva ir jiems aktuali, gal del to, kad visa tai, kas nutiko, nutiko labai neseniai, bent jau lyginant su Europa. Mums Senajame Zemyne didzioji dalis istorijos yra pliki faktai, nutike taip seniai, kad nebeaisku, ar tai tikrai tiesa. Net jei tiesa – tai ji musu nebeliecia, ji nebeturi sarysio su dabartimi.

Nors, zinoma, amerikieciu yra visokiu, vis delto leidziu sau daryti apibendrinimus: nepaisant atsitiktiniu pabumbejimu, kad sita salis ritasi zemyn, zmonems patriotizmo – pilnos kelnes. Kokioj dar saly pamatysi prezidento seimos nuotraukas remelyje, pastatytas garbingiausioje vietoje ant valgomojo stalo. Ir ten valgantys zmones – tikrai ne jokie politiniai aktyvistai. Paskutrines dvi dienas praleidom su kareiviais (pasakojimas zemiau), gal todel sita tendencija man dar labiau isryskejo. Nezinau, kas baisiau – ar tie jauni, sveiki, protingi ir zavus vyrai, kurie visi patosiniu kalbu praplautom smegenim keliauja i Afganista mirti patys neturedami zalio supratimo, uz ka, ar bombonesio pilotas, sitoks geras ir mielas zmogus, kuriuo darbas – zudyti seimas ir griauti miestus.

Bet kur mes juos radom? Ogi prie blynines, miestelyje tarp dvieju valstiju – Arkanzaso ir Teksaso – Texarkana. Isgirde mano akcenta ir uzklause, is kur esu, jie ne bukai lingavo galvomis, bet eme kumsciuoti vienas kita ir sutartinai sypsotis. Pasirodo, kareiveliai cia atsiusti kazkokiems apmokymams, visi gyvena viesbutyje kitoj pusej kelio, o viesbucio vadybininke – lietuve, su kuria jie puikiausiai sutaria. Mes iki sekancio autobuso turejom pusdieni, todel kaeiveliai nusprende mus nuvezti parodyti lietuvei, kuri ten gyvendama per trejus metus jokiu uzklydusiu tautieciu nesutiko. Dziaugsmo daug – mes gaunam viska nemokamai: svarbiausia, dusa, kuris yra tikra Dievo palaima po dvieju naktu palapineje ir keliu myliu krosiuko su 12kg kurpinem ant peciu 5am per miskinga kalva. Tada lietuve Tania mums duoda burokeliu sriubos (!!!!!!!!), omletu ir lietuviskas pomidoru-agurku salotas su grietine, o desertui – po dvi porcijas ledu. Saule spigina, ir mes visa diena sedinejam prie lauko staliuku salia viesbucio, kareiviai perka gerimus ir siulo pasilikti nakvoti viesbutyje. Kadangi per ziopla musu paciu klaida ta nakti apskritai neturim kur nakvoti, pasiulyma priimam ilgai nesispyrioje. Vargsiukams kareiviams Texarkanoje nuobodu, tai jie su mumis sneka ir sneka, jauniausias nupiesia man ant rankos roziu ir paskui labai kviecia mus eiti i kluba zaviu pavadinimu – Electric Cowboy. Sakyciau, kone maudomes prbangoje, Tania liepia pusryciams issikepti vafliu, ir siaip yra visko, ko tik sirdis geidzia.

Kita ryta keliaujam i Shreveport, LA, kur musu laukia jauna seima – L. ir S. Jie geri zmones ir dori amerikieciai, bet visgi nykus mums atrodo ju gyvenimas, kuris visai kaip is high scool movies – grazus namai, motorine valtis, dvi masinos, pusryciai ir vakariene restoranuose, outfito keitimas 3 kartus per diena, nesibaigiancios snekos apie maista, vestuviu nuotraukos kaip is filmo, dailiai susukti violetiniai ranksluociai vonioje ir levandu lazdeles salimais. Ploksciaekranio TV ziurejimas, tustybiu tustybe ir pavirsutiniskumas. Ir ne vienos knygos. Negal;iu skustis, jie mums labai geri (ta motorine valtis ezere, saule ir vejas ir vandens slides), bet as visa laika jauciuosi kaip patekus i viena tu high school movies, kur man visiskai ne vieta. Ir as netikiu ju tobulu gyvenimu, nes tokiu nebuna irt cia ne filmas.

Louisianos bus dar daugiau – po keliu valandu jau busim Naujajame Orleane, kur amzini vakareliai ir dziazo sostine.

P. S. Vakar vakare uzejo tokia audra, kokios Lietuvoj po karsciu retai buna, ir mes tiktai dziaugiames, kad si naktis – ne palapineje. Per 3 sekundes viskas – miegmaisiai, kuprines ir visi drabuziai – butu buve slaputeliai. Zodziu, pabeldziu i medi, bet kol kas mums neitiketinai gerai sekasi.