Paskutinis

Kaži, ar aš nustojau mylėti Londoną, ar jis mane?

Kad ir kaip ten bebūtų, neišlaukusi dvejų metų nusipirkau dar vieną Ryanairo bilietą į vieną pusę. Čia baigiasi tinklaraštis apie tai, kaip vienas žmogus jautėsi gyvendamas Londone. Tikiuosi, kad gal kartas nuo karto čia užklys koks nors kitas žmogus, gyvenantis Londone ir panašiai besijaučiantis.

Sudie, akinančių šviesų mieste, kuriame maišosi visų pasaulio kultūrų surogatai, nebežinantieji, ką veikti gyvenime, išsigandusieji, pabėgusieji ar tvirtai savo tikslų siekiantys rimti žmonės; tubo linijose, traukiniuose, raudonuose dviaukščiuose autobusuose ir mažučiuose juoduose taksi automobiliuose; kimšdami grietą maistą, užkandžiaudami trikampinius sumuštinius ir ragaudami vakarienes su raudonu ar baltu vynu (priklausomai nuo to, ką valgo, čia jum ne šiaip); Notes, Monmouth, Nude Espresso, Brockley Beans ir kitose gerose kavinėse, kur kvepia Londone skrudintomis kavos pupelėmis, restoranuose, kuriuose dirbau ir kuriuose nedirbau, beigi tuose kuriuose valgiau, pubuose – Ladywell Tavern, Ravensbourne Arms, New Cross Inn, The George, The Catford Tavern ir Dirty Dicks, baruose su kokteiliais už pusę kainos, Camdeno klubuose, kur groja rokenrolą ir tiesiog vaikštinėjant palei Temzę. Ir visa tai, kad ir kaip žaviai beskambėtų, labiau teoriška, nes mažai kur norisi eiti, kai amžinai apniukę ir lyja. Kažkuriuo momentu man ėmė ir pritrūko įkvėpimo. Palikau turbūt įspūdingiausią Europos miestą nesulaukusi trečiojo sakurų ir obelaičių žydėjimo meto. Labiausiai man patiko surogatai. Fone groja juodaodžio saksofonisto Take Five nuo Millenium Bridge. Sudie. Iki. Nežinau. Matysim.

P.S. Jei kam įdomu, kur išvažiavau, ką veikiu ir kaip man ten sekasi, galėsite paskaityti čia, o čia yra įžanga.

Pamąstymai

Kai buvau paauglė, mėgdavau klausytis radijo naktimis, ir visad ieškodavau stoties, kurios eteryje kas nors kalbėtų. Man patikdavo klausytis balso žmogaus, kuris štai dabar irgi nemiega, sėdi radijo studijoje su didelėm ausinėm ant galvos ir rankioja dainas kompiuterio ekrane, sukalba porą sakinių į mikrofoną, ir vėl išrenka kokią nors dainą. Ir tos dainos meninis lygis manęs, tiesą sakant, per daug nedomindavo. Nors ir pykdavau ant Klasikos radijo, kam baigia programą programą prieš vidurnaktį – kaip tik tada, kai man užeina didžiausias noras jo klausytis.

Kai geriau susimąstydavau apie šitą naktinių didžėjų situaciją, man patiko jų darbo beprasmybė – juk daug paprasčiau įrašyti ateinančios nakties programą kokiu nors paprastesniu darbo laiku, juk nesunku sudėlioti playlistą su keletu žmogaus balsu atliekamų paplepėjimų. O jei tuomet ateidavo mintis, kad galbūt būtent taip ir yra, aš ją kaip mat vydavau šalin, ir nė karto nepanorau išsiaiškinti, kaip iš tiesų naktimis transliuojamas radijas.

Štai ir mano analitinio proto ribotumas – jis nustoja analizuoti faktą ar situaciją, kai tik kyla grėsmė romantikai.

Taip pat ir dabar – sėdžiu prie įėjimo į koncertų salę ir gurkšnoju savo complimentary drink, kai tuo tarpu salėje kažkas analizuoja Cage’ą. Išėjau vidury koncerto, regis, dar niekada nesu taip pasielgusi – dažniausiai suveikdavo lietuviškas “aš juk už tai mokėjau pinigus, dabar turiu paklausyti iki galo“ – bet buvo nežmoniškai nuobodu. Aš mėginau susikaupti ties savo mintimis, bet jas blaškė monotoniškas artisto bubenimas apie struktūralizmą. Taigi išėjau, supratusi, kad nieko iš šitos salės jau nebeišsinešiu, o maža, dar bus uždarę barą po koncerto ir negausiu savo complimentary drink. Juk, būkim biedni bet teisingi, to čia ir atėjau – pavaikščioti su taure iš kampo į kampą ir pasijusti Londono meninio/intelektualinio pasaulio dalimi. Bet ja nesu.

Ramiai galiu nugyventi gyvenimą be Johno Cage’o, ir man niekad taip ir nesuspaus širdies dėl jo trūkumo. Bent jau taip, kaip spaudžia kasdien, jau pusę metų.

Man patinka menas, nes jis mane verčia mąstyti, jis man padeda tikėti, kad mano gyvenimas turi/gali turėti dar kažkokią papildomą prasmę be to, kad vieną (tikiuosi) gražią dieną susilauksiu palikuonių. Tačiau kol to meno man niekas, kaip kūdikiui šaukšto į rankas, neįgrūda, aš jo neieškau, jo nesiekiu, jo nekuriu ir juo negyvenu… ir nedaug jo tepasiilgstu.

Mane guodžia mintis, kad net ir intelektualiausių mano kada sutiktų žmonių svarstymai dažnai susivesdavo į kažkokį pasąmoningą, nepaaiškinamą ir jokių argumentų nereikalaujantį ‘noriu-nenoriu’. Ir vis dėlto manau, kad mes labai didele dalimi esam tokie gyvuliukai, tokie primityvūs – tik pažiūrėkit į visus mano man aš manęs kad ir šitam tekste. Nereikia jokių Laudate hominum.

Per pastarąsias savaites užsiauginau aplink save tokį apatijos kiautą, kurį nusivelku tik eidama miegoti ir tada kokias dvi valandas blaškausi lovoje negalėdama užmigti. Prabundu apie vidurdienį, kai jau pramiegota tai, ką turėjau šiandien padaryti ir visa tai – užburtas ratas, toks, kad net gaila švaistyti jėgas savigraužai. Teišplaukia vienintelė išvada – man nepatinka kaip aš gyvenu šitą savo gyvenimą. Deja, KAIP aš jį gyvenu yra daug sunkiau pakeisti nei KUR aš jį gyvenu ir SU KUO.

Nepaisant to, manau, man dar liko viena gyvybė, ir aš ją dabar ruošiuosi išnaudoti. Nes aš bandžiau būti laiminga muzikologe, bet dievaži, neišėjo, todėl dabar būsiu laiminga, kad ir ne muzikologe.

Kaip reikėtų suimti save į rankas, mano

Ateina ruduo neišvengiamai. Šįmet jis atėjo staiga, per vieną naktį, gal kokią rugsėjo 7 ar 8. Staiga, kaip ir visi kiti dalykai. Laikinesni ir amžinesni.

O būna pažadų? O kada nors baigiasi baimė? Ir ką man apskritai veikti gyvenime? Ir kada jis prasideda, ar kai baigi universitetą, ar kai vienu paryčiu netikėtai susapnuoji žalias langines ir nenumaldomą norą gaminti vakarienę visas likusias pasaulio dienas? O gal čia jau kažkas baigiasi?

Žinot, kaip gyvenu: tarp krykštavimo iš laimės ir pusiau depresuotos abejingumo viskam būsenos. Šokčiodama nuo juoda link balta ir atgal. Šauniausias pasaulio barmenas Roberto sako, žiūrėk, šiandien tu su naujais akiniais, bet ir vėl be noro.. Taip, nes iš kur man tą norą paimt, sakau. Ir alkoholikė Manuela kikena pro espresso puodelio kraštą – brangute, ana ten, prie šaldytuvo, dėžė, iš ten paimk.

Svarbiausia yra gyvenime daryti tai, ko nori. Visa bėda, kad kartais nežinai, ko labiau nori. Nes kai darai tai, ko nenori, atsiranda visokių problemų – abejingumas, apsnūdimas, pramiegojimas, ašaros, noro stoka, kuri ant kaktos man parašyta. Ir kitam bare nebus kitaip.

Beje, šiame dirbu nuo liepos vidurio. Įsidarbinau, tikėdamasi, kad man noro įkvėps nuolat aplink skambanti italų kalba ir šviežios špinatais žaliai dažytos tagliatelle virtuvėje. Ir amaretto, ir Faema, ir caffé macchiato ir latte macchiato. Bet kadangi šitas restoranas – tik dar vienas surogatas, kas kad brangiausiame Londono rajone, kur, lietuviškai tariant, makaronų lėkštė kainuoja 60 litų, taigi surogatas, o man po nosim kasdien žinutėmis šviečia originalų originalas, toksai ieškotas tik nedrąsiai mintimis nuo vaikystės, nuo pirmo įsižiūrėto klasioko pradinėje mokykloje ir nuo Italų kalba per 30 dienų pirmosios pamokos – Alla stazione (Stotyje), tai žodžiu, vienintelis pasaulyje originalas, kuriam duplikatų nėra, kaip banaliai suokia toksai E. Ramazzotti dainoje Un’altra te (Kita tu), tai viskas baigėsi tuo, kad išmokau italų kalbą suprasti net kai jie visi, iš skirtingų regionų suvažiavę, marmaliuoja tarpusavyje, ir išmokus teko pripažinti, kad geriau jau nesuprasčiau, nes tai, ką jie šneka – neįdomu ir neprotinga, dažniausiai – nelabai, kaip čia pasakius, tyra, žodžiu, mažų mažiausiai buka, ir visas melodingumas staiga ėmė ir dingo. Todėl turiu greičiau dingti iš šito baro, kol dar nepradėjau nekęsti dalykų, kuriuos šiaip jau myliu.

Sprendžiant iš to, kaip tvarkausi su savo nuotaikom, norais, užgaidom ir pareigom, esu visiškai dar nesuaugusi. Ir vėl, gal čia tas oras. Kas rytą viskas atrodo vis kitaip. Ir didelis didelis džiaugsmas yra tai, kad jei vieną dieną kas nors nepasisekė, galima kitą dieną viską pradėti iš naujo. Net jei viskas tas pats, net jei atrodo vis kitaip.

Galima pasidžiaugti tuo, kad neišvengiamai atostogauju kas mėnesį. Ir paliūdėti dėl to, kad šitas nuolatinis atostogavimas verčia keisti darbus dažniau, nei reikėtų ir kartu taip kerta per piniginę, kad ji tuščia voliojasi kažkur po stalu. Kas man belieka, aš pakeliu akis į dangų ir ilgesingai sau svajoju:

Kalbėk man apie visatą/ apie žvaigždžių kodeksą, kuris negali mirti/ apie sielas nuolatiniame kitime/ ir apie atominius plačius apkabinimus begalybėje/ kur dabar tu manęs lauki… 

Svaigulyje, kuris šoka/ ir mus nuneša anapus laiko/  kol sugrįžta prie lūpų/ tas pats burtas/ nes niekas nepasikeitę/ net jei viskas atrodo kitaip.

Dainuok man apie visatą/ apie žvaigždžių kodeksą, kuris negali  meluoti/ akimirksniu krenta į tuštumą/ milijonai ženklų/ kurie uždega begalybę/ kur, tu žinai, paskui pasimetu…

Paskutinį kartą žaidžiu su degtukais

Kalbėjai mėnuliui, žaidei gėlėmis,

Tavo amžius tau nenešė skausmo

Ir vėjas buvo magas, o rasa – deivė

Kiekvienos tavo minties užburtame miške,

Kiekvienos tavo minties užburtame miške.

Ir atėjo žiema, kuri nužudo spalvą,

Ir Kalėdų senelis, kuris kalbėjo apie meilę,

Ir auksu sidabru spindėjo dovanos,

Bet akys buvo šaltos, ir nebuvo geros,

Bet akys buvo šaltos, ir nebuvo geros.

Jis uždengė tavo pečius sidabru ir vilna,

Iš odos ir smaragdų nupynė karolius,

Ir kol užburta į jį žiūrėjai,

Nuo pėdų iki plaukų jis tave išbučiuoti norėjo,

Nuo pėdų iki plaukų jis tave išbučiuoti norėjo.

Ir dabar, kai kiti tave deive vadina,

Burtas išnyko iš kiekvienos tavo minties,

Mėnuliui dar vis norėtum papasakoti

Istoriją apie gėlę, nuvytusią per Kalėdas,

Istoriją apie gėlę, nuvytusią per Kalėdas.

Parlavi alla luna giocavi coi fiori
avevi l’età che non porta dolori
e il vento era un mago, la rugiada una dea,
nel bosco incantato di ogni tua idea
nel bosco incantato di ogni tua idea.

E venne l’inverno che uccide il colore
e un babbo Natale che parlava d’amore
e d’oro e d’argento splendevano i doni
ma gli occhi eran freddi e non erano buoni
ma gli occhi eran freddi e non erano buoni.

Coprì le tue spalle d’argento e di lana
di pelle e smeraldi intrecciò una collana
e mentre incantata lo stavi a guardare
dai piedi ai capelli ti volle baciare
dai piedi ai capelli ti volle baciare.

E adesso che gli altri ti chiamano dea
l’incanto è svanito da ogni tua idea
ma ancora alla luna vorresti narrare
la storia d’un fiore appassito a Natale
la storia d’un fiore appassito a Natale.

“Tikiuosi, nemirsiu Londone taip ir nesulaukus vasaros“

Jauki ir šilta Deptfordo biblioteka spalvotom sienom ir krėslais, atidaryta kone kasdien iki 22val. – vos dešimt minučių nuo namų. Kiek knygų jau galėjau būti perskaičiusi nuo gegužės pradžios iki dabar, beveik per du mėnesius?

Kiekvieną antradienį viename New Crosso pub’ų vyksta džiazo vakarai. Bent keletą galėjau būti išgirdusi.

Barbicane nuolat vyksta nemokami koncertai. Kiek įkvėpimo kurti ir rašyti jau galėjau būti pasisėmusi?

K. elektroninis pianinas – du žingsniai nuo lovos. Bent vieną fugą ar sonatą seniai galėjau išmokti.

Iki Temzės – penkiolika minučių pėsčiomis. Kiek vakarų galėjau praleisti vaikščiodama pakrante, kvėpdama pilnus plaučius oro, arba dar geriau – kiek rytų per pastaruosius du mėnesius patingėjau išlipti iš lovos anksčiau ir pabėgioti?

Sąrašą galėčiau tęsti turbūt be galo, kol susidarytų savotiškas London TimeOut.

Tačiau trūksta įkvėpimo gyventi. Taip staiga viskas, viskas nustojo mane dominti šitam mieste. Visi įmanomi darbai. Visi pažįstami ir nepažįstami žmonės – juos jau sudėliojau į stalčiukus: pagal tautybę, rasę, klasę, pomėgius ir išsilavinimą. Ir tiesą sakant, net nenorėčiau būti nustebinta. Kaltinu orą ir tuo tarpu mano galvoje įsikūrusią viziją.

Matau save atveriančią sunkias tamsžales langines, kiek senoko namo antrame aukšte. Labai šviečia saulė. Ir metų man gal keturiasdešimt. Turiu raukšlių veide, bet jos nuo šypsojimosi ir markstymosi prieš saulę. Yra knygų kambary. Yra pianinas, kuriuo beveik negroju.

Ir štai nebenoriu šito gyvenimo, noriu ano, kuris dar nė nežino, kad jį gyvensiu.

Mano mielas didmiesti, kaip keista, kad aš nustojau tave mylėti. Tu dar mėgini pažadinti mano jausmus mesteldamas kokį pribloškiančio grožio saulėtekį ar du, kai neskubėdama keliauju namo iš prašoktos nakties. Dar sugebi išjudinti mano rankas ir kojas, nors ir kaip užsispyrusiai kartoju: I don’t feel like dancing tonight. Bet visa tai – tik paskutiniai neišvengiami ir beprasmiški pasispardymai. Mes gyvensim kartu dar dvejus metus, bet jau išsiskyrę, tik iš reikalo. Mano kūnas bus su tavimi, mintys – muzikoje, o siela – ten, kur nešalta naktį miegoti prie jūros. Kur laiko švaistymas nėra laiko švaistymas. Ten jis vadinamas lėtu gyvenimu. Ten užtenka laiko (pa)stebėti grožiui, ir negraužia sąžinė dėl nenuveiktų darbų.

Net jeigu visa tai – netiesa, spėlionės, iliuzijos… Nebaisu.

Ašarotasis

siamo piume nel vento ma non siamo il vento.

ti prende e non torni piu’

Kartais vėjas pakyla ir mus nuneša, ir nieko nieko negalim padaryt. Čia kaip oras – lyja lyja ir apsiniaukę mano mieste. Visi aplink bėdavojasi, but that’s one thing you can’t change. Kiti neištveria šito lietaus, kitiems melancholija ne prie širdies, ir tada pakyla vėjas ir išneša juos toli toli, į saulėtą Kalabriją, kur amžina vasara. Bet aš ištikimųjų padermės, aš lieku čia, su prie žemės traukiančiu gumulu gerklėj ir tramdau ašaras.

Ta diena nieko gero nežadėjo, ir aš tai nujaučiau. Rodės, kažkokia grėsmė glūdėjo vėjyje ir lietaus lašuose, oro drėgnume ir tuščioje upės pakrantėje. Liūdesys buvo įsiskverbęs į turistų klegesius aplink pilį ir į patrankų salves, kurios ėmė aidėt, kai ėjau per Tower Bridge. Jų buvo 41.

Norėčiau verkti verkti verkti, bet negalima, nes kitam tada nelinksma, žmogus nežino, kaip elgtis. Ir teisingai, nieko čia nepadarysi. Sakyčiau, paprasčiausiai apkabink mane ir pasakyk, kad viskas bus gerai, bet tiesa ta, kad tada verkčiau dar labiau.

Sako, maniau, kad jūs, slavės, stipresnės. Bet slavės irgi verkia, ir aš niekaip negaliu suvokti, kodėl kalabriečiai ne.

Tą vakarą pirmą kartą gyvenime verkiau ir juokiausi tuo pačiu metu. Per kelias valandas išmokau kalbėti ir juokauti ašarotomis akimis. Ir tada naktį verkiau iš grožio, nes tikrai gražu. Žmonės ateina ir žmonės išeina, ir negali jų laikyti, nes esam tik plunksnos  vėjyje. Kai kurie jų palieka šitokią krūvą grožio, kad dar keletą metų šypsosiuos ką nors prisiminimus. Ir neverksiu, nebent tik iš grožio.

Dabar K., kuri daugiausiai laiko šalia, sako, net ir šitai praeis. Aš žinau, bet noriu, kad greičiau. Ir išsiverkti kartais gerai, ypač kai kurį laiką jauties neaprėpiamai laiminga. Taip sakant, palaikyt balansą. Štai tik keturi mėnesiai, o aš jau spėjau pamiršti, koks jausmas būti vienai. Reikės prisimint.

Dabar mes vėl – tik aš ir Londonas – bandysim iš naujo būti laimingi, matyti grožį paprastuose dalykuose ir veikti visa tai, ko nespėji, kai per daug  laiko praleidžiama laikant kieno nors ranką, glostant garbanas arba snaudžiant padėjus galvą kam nors ant krūtinės ir klausant širdies plakimo. Ir visai nebaisu, kažkodėl kai kuriems žmonėms visai nebaisu atiduoti save, net dabar, kai yra kaip yra, kai tik aš ir Londonas.

Iki, mano drauge. Aš žinau, kad mes vėl pasimatysim, nes nepalikom vienas kitam jokių nuoskaudų. Amžinajam mieste amžinąją vasarą, kai aš jau būsiu nustojusi verkti stipri slavė.

Pavasarinis melancholizmas

Pavasariais traukiniuose ant turėklų pakimba apnuoginti moterų riešai. Baltai ir rausvai gatvėse pražysta visokie medžiai, kurių pavadinimų dėl visiško biologijos neišmanymo aš nežinau, bet gal sakuros ir obelaitės. Viršum Tūkstantmečio tilto dar vis sklaidosi kiek žiemiški karamelėje skrudintų riešutų aromatai, bet maždaug kas antrą dieną nušvinta saulė ir juodaodis saksofonistas groja tą pačią Take Five. Jau tuoj bus metai kai penkias dienas per savaitę vėluoju į darbą Tate, o jis vis dar groja tą pačią Take Five, šiaip sau groja, natos striginėja. Nieko tokio, mat vis kiti turistiniai vandenys plaukia Tūkstantmečio tilto paviršiumi, kirsdami Temzę ir brėždami kryžių Londono veide. Kiek arčiau Londono Tilto akmeninėje krantinėje iškalti žodžiai: there are two things scarce matched in the universe, the sun in heaven and the thames on earth. Ir dar sako, when a man is tired of london, he is tired of life, for there is in london all that life can afford. Vaje, kiek tokių pavargusių žinau, striginėjančių kaip juodaodžio saksofonisto natos iš Take Five. Užtat skamba.

Didžiausios istorijos slypi ten, kur, regis, nieko neatsitiko. Ir mes dabar ragaujam brangų vyną ir jaučiam pelėsinį sūrį, ir persikus, ir agrastus, ir skrudintą cukrų, ir, sakyčiau, meilę, bet nenoriu skambėti cheesy… (Va kokia graži angliškai lietuviška konstrukcija. Atleiskit, lietuvių kalbos mokytojos, bet būtent šitaip čia yra mano šnekama lietuviškai. Jei apskritai šnekama.). Tiek čia tų kompozicijų, kas trečia naktis, savaitė, trys dienos, mėnuo, pusvalandis, dešimt minučių iki traukinio ir neapibrėžtas laikotarpis ateityje. Artumas ir tolumas.

Praeitą savaitę vieną rytą užsidėjau akinius ir keliavau į universitetą, kuris visai kaip Windsorų pilis, ir ten visi labai protingi ir studijuoja muzikologiją, ir kažkokiu būdu mano akiniai ant nosies bei gatvinė šnekamoji anglų kalba profesoriui padarė įspūdį. Dar buvau  Thessalonikuose, kur per viešbučio langus matėsi kone visa, kas pasaulyje yra geriausio, kur graikė kavinėje būrė iš kavos tirščių, kur haremo stiliaus bare su kaljanais ant staliukų, kone iki žemės mums besilankstančiais padavėjais, pritemdytomis šviesomis ir spalvotomis skraistėmis tvyrojo nenusakoma, ar greičiau dorai mergaitei viešojoje erdvėje netinkama aptarinėti  atmosfera, ir dar berniukas avinėlio plaukais man skynė apelsinus nuo medžių (pasirodo, apelsinai – žiemos (!) vaisiai). Jau po dviejų savaičių manęs laukia nuotykiai Svajonių Šalyje, ir kai grįšiu jeigu dar lauks namai, šitie besidriekiantys nuo SE1 iki SE6, ir jeigu viskas bus kaip kol kas patyliukais užuominomis planuojama ir rugpjūtį pamatysiu Amžinąjį Miestą, o rugsėjo rytais vėluosiu jau nebe į barą, bet į universitetą royal alla windsor, tai tada nebebaisu, kad š.m. gruodžio 12 dieną pranašaujama pasaulio pabaiga. Po tos graikės su kavos tirščiais manęs tai nenustebintų.

Va parašiau, ir ką jūs man, non omnis moriar, nes labai abejoju, ar įmanoma negrįžtamai ištrinti internetą.

Mano galva yra melancholizmo fabrikas; net kai nebėra ko ilgėtis, aš ilgiuosi ilgėjimosi.

apie laimę ir laikinumą

– tu žinai, esam plunksnos vėjyje

– netiesa, esam ir vėjas

Pro savo kambario langą galėčiau spoksot į saulėlydžius, visa bėda, kad nėra laiko.  50 valandų kiekvieną savaitę pratupiu pusrūsy, kuriame įsikūrusi valgykla. Nieko tokio, beliko dvi dienas ten patupėt. Tada (greičiausiai) už tris mėnesius valgyklos belangėj man bus atsimokėta ta pačiu upės, Tūkstantmečio tilto ir šv. Pauliaus katedros panorama, į kurią žvilgčiodavau iš šešto galerijos aukšto, tik, manau, dar gražiau žiūrėsis iš septinto. Nes tuoj pavasaris, ir saulėlydžiai bus dar vaiskesni.

Sako, negali gyvenime visko turėt. O kodėl, sako protingiausia pasaulyje lenkaitė K. Aš tai nebežinau, kas tas viskas. Man rodos, aš jau viską turiu. Viską, ko reikia šiai akimirkai, ir, svarbiausia, a pocket full of dreams (baby i’m all     New Yoooork..), kurias reikia turėt, kai po mėnesio užversiu galvą į niekad nemiegančio miesto stiklines sekvojas.

Gyvenu truputį išsimėčiusi po Londono pietryčius, treji namai, SE zone 1, 2 and 3. Jau nuo Naujųjų visai nebebūnu viena, visai visai, ir man labai gerai, ir, man regis, su manimi būnantiems labai gerai, ypač vienam iš jų. Mokausi apie Leniną, kuris sakė mokytis mokytis ir dar kartą mokytis, apie tai, kaip atvažiuoti į darbą valanda anksčiau ir kaip susilankstyti megztuką kaip kokioj drabužių parduotuvėj prieš einant miegoti, mokausi priimti žmogų tokį, koks jis yra, ir mokausi galvoti, ką šneku. Dar mokausi ragavimo meno ir žaidžiu savo kava, ir visa šita gražaus valgymo ir gražaus gėrimo kultūra man puikiausiai telpa į visus meno apibrėžimus, nors vis tiek man labiau patinka muzika. Mokausi klausytis kitokios muzikos ir išgirsti tai, ką kitas žmogus išgirsta. Mokausi palikti ambicijas už durų ir nekelti dramų. Mokausi būti mylima.

Buvo trys kvapai – zatar, žolė, o dabar oregano. Zatar valgydavau su duona ir alyvuogių aliejum, bet vis tiek dar pusė indelio dūla spintelėj, ir kasdien vis silpniau kvepia. Tuščią plastikinį maišelį įsidėjau į kišenę ir atrodė miela, bet jis taip ir liko prisiminimų dėžutėj Lietuvoj, grynai dėl to, kad pamiršau. Bet praeitą savaitę pagaminom skaniausią risotto pasaulyje, tai turiu dar vilties, kad oregano išmoksiu naudoti.

O tuo tarpu storuliukui čekui, kuris mano valgykloj plauna indus turiu padovanoti raktų pakabuką su meškiuku, nes jis pats atrodo kaip didelis bet labai jaunas meškinas (sako, I would like to study management, because I want to be a big boss.)

Virėjai iš septinto aukšto man atneša dėžę su tortais, ant jos užrašę Su Meile, na tai kas, kad tortai pardavimui. Šiandien vėl nuliūdau, kad nėr teisybės pasauly, tai jie man padainavo dainelę ir užplikė puodelį tirpios kavos su grietinėle, sako, nes tu mum visad padarai, na tai kas, kad ta tirpi kava labai neskani ir aš paskui ją tyliai išpyliau į kriauklę.

Vienam iš arbatinukų turiu pasislėpus žodyną – popieriukus su vieninteliu žodžiu – grožis – visom Tate pasaulio kalbom – lietuvių, latvių, anglų, italų, rusų, baltarusių, lenkų, ispanų, portugalų, ganiečių, bangla, hindi, vokiečių, vengrų, japonų, nigeriečių,  korėjiečių, švedų, slovakų, čekų, olandų… (žr. skyrelį the beauty dešinėj)

ir štai visi planai jau yra, visi sprendimai ir ir visos perspektyvos. tegu taip viskas ir būna. arba ne. tegu būna dar geriau.

Kronikos

Kažkaip nerišliai rašau. Pagalvojau, taip nieko nežinant paskaičius neįmanoma suprast apskritai apie ką čia. Tai pabandysiu paprastai ir aiškiai, tikiuos, nenuobodžiai. Jeigu bus nuobodu, tai ką, neskaitykit.

Grįžau į Londoną, nes man taip reikėjo ir dar todėl, kad daugiau niekada nebūsiu dvidešimt dvejų. Tate mane vėl priėmė dirbti, deja, ne į mano mieląjį barą, o į darbuotojų valgyklą, kur paprastai dirba žmonės, kurių dėl  vienų ar kitų priežasčių negalima prielsiti prie realių klientų. Ir sugebėjimų didelių ar patirties šitam darbui nereikia. Žodžiu, visiem akivaizdu, kad aš galiu daug geriau. Bet taip iš princesės tapau tarnaite. Ir nesakykit, kad čia nėra jokio pamokymo. Iki šios savaitės dar puoselėta viltis, kad leis grįžti ir į barą, jau išblėso, todėl ruošiuosi netrukus vėl palikti savo mieląją Tate. Nes iš sentimentų duonos nevalgysiu ir nuomos nemokėsiu.

Pirmą savaitę be galo graužė nepaaiškinamas ilgesys, bandžiau jį skandinti, nesisekė. Galų gale, dėl konkrečių ir nelabai konkrečių priežasčių, kurios čia taip viešai neminėtinos, ilgesys praėjo, ir atėjo įkvėpimo laikas. Įkvėpimo semtis žinių, patirties ir įspūdžių, eiti į koncertus, rašyti, mokytis kalbų, keliauti ir bendrauti. Įkvėpimo buvo tiek daug, kad teko pasakyti sudie savo alma mater, su kuria dar planavau šiemet padraugauti. Ir dabar jau kelio atgal nėra.

Nesakau, kad jo ieškau. Nekantraudama laukiu anglų kalbos egzamino rezultatų, nuo jų priklausys visos mano artimiausių kelių metų profesinės galimybės. Akademijoje nebegalėjau rasti šito excitemento (žinau, negražu, bet lietuviškai neskamba…), iš kurio kyla įkvėpimas, o be jo – nė iš vietos.

Londonas mane pasitiko gal ir ne taip šiltai, kaip prieš tris mėnesius išlydėjo, bet savai. Dabar jaučiuos, lyg niekad nebūčiau išvažiavus, ir išsitrynė liūdna miglota vizija, vis užeidavusi Vilniuje, kai atrodydavo, kad tie metai Londone buvo lyg netikri, lyg susapnuoti, neturintys įtakos lietuviškajam gyvenimui. Žinot, vienintelis dalykas, kuriuo esu neabejotinai tikra, yra tai, kad  čia, šitame smaragdinio DLR stebuklų mieste, pasiutusiame metropolyje, pilname berniūkščių skvarbiomis akimis, čia mano vieta dabar. Nesakau, kad su visam, t.y.. žinau, kad ne su visam, bet dabar man kur nors kitur būti neįmanoma.

Bestudijuojant akademijoje kiekvienas semestras būdavo gyvenimo kažkokia epocha laikas, niekad nepamiršiu T. L. de Victoria, tada  Bacho, paskui Beethoveno naktų, pusmečių, kurių užtekdavo įsigyventi ir tikrai pajusti tą laiką ir tą meną. Šitas laikas yra Pietų Amerikos laikas. Gyvenu su daug kolumbiečių ir vienu brazilu, ar įsivaizduojat, kaip skiriasi mūsų temperamentai? Darbe labai daug laiko praleidžiu su N., nenustygstančiu vietoj linksmuoliu čiliečiu, su dviem skirtingų meno sričių aukštaisias. Žodžiu, aplink nuolat skamba Lotynų Amerikos šokių muzikos ritmai, kvepia braziliška sūrio duonelė, klausausi nežmoniškai daug ispanų ir portugalų kalbų ir jų įtakojama plepu be sustojimo, kol kas dar angliškai. Dar jie pasakoja apie savo šalių istoriją, apie kurią kažkodėl nedaug teužsimenama lietuviškose mokyklose. Tai aš vadinu pasaulio kultūrų surogatų pažinimu.

Ir dar yra muzika. Klausau ir klausau, daug ir visokios, ir man taip gerai,kad aš daugiau nieko likusį gyvenimą nenoriu daryti,  tik klausyti muzikos, mokytis mintinai tekstus, dėlioti į stalčiukus visokias stilistikas ir galvoti apie viską, apie ką tik ta muzika gali būti. O gali būti apie viską. Ir visada yra apie kažką.

Nors emocijų vis dar daug, bet trys mėnesiai Vilniuje mane grąžino į protą, ir dabar tas emocijas bent jau valdau, bent jau stengiuosi valdyti, bent jau suvokiu, kad reikia valdyti. Ir labai aišku ir gera, kai suprantu, kad kažkas manęs visus tris mėnesius laukė, o ne pirmas tris dienas pasiilgo, ir tie žmonės vis dar yra šalia, ir aš jais pasitikiu.

Bet emocijų vis tiek daug, ir aš kartais nesusivaldau ir pykstu. Anoj valgykloj susipykau jau su trim žmonėm. Taip rimtai. Pirmas į mane kreipėsi “Ei, moterie“, kita bandė užsisakyti keptą kiaušinį tarnybiniu telefonu ir išdidžiu tonu, trečias… trečias sakė, kad aš nuobodi. Ir dar, kad liūdna. Labai įsižeidžiau. Ypač tokius “komplimetus“ girdėdama iš to, kuris jau dveji  metai pjausto morkas virtuvėj, ir nepasiekia atitinkamo rango makaronams virti.

O pyktis yra labai negerai, nes tada pačiai negera būna, nepriklausomai nuo ginčo baigties, o vargšai su manimi susipykusieji nebeina daugiau valgyti ir sėdi alkani visą dieną, o ką darysi, išdididumas neleidžia. Žinau, vis tiek sočiau su tuo išdidumu. Ir tada aš jaučiuosi blogas žmogus.

***

Nuo Kalėdų pradėjau vaikščioti pėščiomis po pietryčių Londoną, kur gatvės jau darosi pažįstamos, ir vis tiek nesuvokiamo dydžio, bet valandos trukmės ėjimas namo iš darbo nebeatrodo nei ilgas, nei sunkus, net ir prieš tai 10 valandų stovėjus valgyklėlėj, besiramsčiuojant į orkaites ir šaldytuvus.

Dar yra kraupoki siauručiai tuneliai po Temze, kuriais galima prasieiti pasiilgus aštresnių įspūdžių.

Ir šįvakar pamiršta parašyti žinutė, už visus tuos, kurie man kada nors pamiršo parašyti.

Truputį beprotiška Naujųjų naktis, palikusi gerą nuojautą, kad 2012-aisiais pasaulio pabaigos visgi nebus, o jeigu ir bus, tai bent jau nesigailėsiu, kad šio, to, ano ir trečio neišdrįsau. Tik nežinau, ką apie mane galvoja miela mergaitė žaviausiu pasaulyje vardu, kuri dabar turbūt skaito šita įrašą. Matyt, nieko gero…

Juokas ir žmonės, planai ir svajonės, amžinas meilės ieškojimas, tik jau be jokios desperacijos, žodžiai daug ir mažai reiškiantys, šypsenos ir tekanti saulė, gilūs ir ilgi žvilgsniai, kuriuose viską galima perskaityti, muzika ir kalba, kuri yra gražiausia pasaulyje, kuri mane neišvengiamai veikia, ir vienintelis dalykas, kurio dabar desperatiškai noriu, tai ta kalba šnekėti, kartais nebesvarbu su kuo.

Roma, non fa’ la stupida stasera…

P.S. Pamatysit, šitie metai bus nuostabūs, kvapą gniaužiantys ir laimingi. Su drugeliais pilve, ramybe širdyje ir šypsena saulėtekiam ir saulėlydžiam, lietui, vėjui ir markstantis prieš saulę. Kažkur perskaičiau, if you smile on your own, you really mean it. Tai tokie bus metai. Pamatysit.

se le parole fossero una musica potrei suonare ore ed ore, ancora ore e dirti tutto di me

Tai Kalėdos. Ką čia ir pasakoti, kaip viskas tviska blizga Londone, jau nekalbant apie pirkimo manijas. Šiandien kažkur pamačiau parduotuvės lentynų nuotrauką ir pagalvojau, gi kaip kvaila, šitokios eilės lentynų, o ten sukrauti kažkokie… daiktai. Ir visi mes ten einam kiekvieną dieną, vis kažko ieškodami.

Kalėdos yra apie žmones, labai labai artimus, tokius, kokių šitam mieste man baisiai maža. Nieko tokio, tikrai, aš galiu ir pati. Pati sirgti, verkti, džiaugtis, dainuoti pro langą, keltis iš ryto, pietauti, užsiplikyti arbatos ir šnekėti su visais iš eilės. Ir aš tokį gyvenimą vadinu grown-up, ir man nesvarbu, kad P., mano naujas pašnekovas ilgomis darbo valandomis, tai vadina single.

Ir žinot, aš savo naivumu protestuoju prieš pasaulį, kuris nepasitiki žmonėmis. Na ir kas, kad man širdį daužo kas netingi, aš vis tiek tikiu tuo, ką man žmonės sako, net jeigu yra pagrindo abejoti. Neįtarinėju, aplinkiniais keliais nebandau aiškintis, ar teisybė, nesvarstau šimtą kartų, tik tikiu ir viskas. Nes tik taip pasaulis turėtų būti, paprastai, atvirai ir nuoširdžiai, be jokių žaidimų ir gudrybių.

Tik kartais nusiviliu, kai, pavyzdžiui, paaiškėja, kad menedžeris, kurį šitaip gerbiu už profesionalumą, man meluoja nemirksėdamas, ir meluos tol, kol tikėsiu. Arba kad atsakingiausieji konflikto metu nesako, ką galvoja, bet stovi ir tyli. Ir tada, kai tas, su kuriuo buvau vien iš abstraktaus nujautimo, kad po dailiu veideliu ir mažvaikišku elgesiu slepiasi kažkas daugiau, kažkas gilesnio ir tikro, viešai paskelbia, kad aš nuobodi, nes mėgstu kates ir Bethoveną, tada visai nusvyra rankos.

Mano įsivaizduojami sielos broliai, atvažiavę čia ieškoti to paties, kaip ir aš, kaip ir visi, sielos broliai, kiekvienas su neįtikėtina istorija užanty, sunku kartais jumis tikėti.

Nepaisant visko, žinokit, man vis tiek gerai, aš vis tiek laiminga. Aš tai vadinu grown-up, kai nėra lengva, kai turiu pati susikurti savo gyvenimą, nuo A iki Z. Ir kažkur abėcėlės vidury man pradeda aiškėti, ko noriu. Man įdomu taip gyventi ir aš tikrai susidėliosiu viską taip, kaip man patiks, gal kartais ir spontaniškai, bet taip dar įdomiau. Nes liūdniausias dalykas Vilniuje buvo jausmas, kad kažkas mano gyvenimą suplanavo jau dešimt metų į priekį, ir man nebėra ko siekti, tegaliu plaukti pasroviui.

P. sako, you like excitement. Taip taip. Būtent. Drama queen.

Ir turbūt reikia mesti šonan puikybę, nes yra žmonių, kuriems aš esu absoliučiai neįdomi. Dar keisčiau, yra žmonių, manančių, kad aš esu bloga ir nedraugiška. Yra ir tokių, kurie klaidingai mano, kad jie man baisiai įdomūs. Ir, žinokit, nebeliks laiko gyvenimui, jeigu pradėsiu dabar visiem įrodinėt savo teisybę. Geriau ramiai laukti Kalėdų ir viso kito, ir džiaugtis viskuo iš eilės. Brazilas berniukas man šiandien padovanojo šokolado, piktoji K. kartais šypsosi ir net sugeba mane prajuokinti, nuo darbdavių gavau dėžę saldainių, plastmasinį buteliuką 7up ir atviruką, kuriame pasirašė visi dideli ir svarbūs asmenys, dar žmonės dovanoja komplimentus man ir mano kavai, viena kitą lietuvišką žodį visais pasaulio akcentais, daug nereikalingo dėmesio bei šiokią tokią pinigų sumą kiekvieną penktadienį.

Ir reikia kažkaip gyventi. Norisi.

P.S. O tada einu per Pietinę Pakrantę, ne šiaip sau, einu į autobuso stotelę, ir kažkas eina gal pusgirtis, gal išprotėjęs, o gal šiaip labai laimingas, eina vienas ir linksmai dainuoja: “…I just haven’t met you yet.“