“Tikiuosi, nemirsiu Londone taip ir nesulaukus vasaros“

Jauki ir šilta Deptfordo biblioteka spalvotom sienom ir krėslais, atidaryta kone kasdien iki 22val. – vos dešimt minučių nuo namų. Kiek knygų jau galėjau būti perskaičiusi nuo gegužės pradžios iki dabar, beveik per du mėnesius?

Kiekvieną antradienį viename New Crosso pub’ų vyksta džiazo vakarai. Bent keletą galėjau būti išgirdusi.

Barbicane nuolat vyksta nemokami koncertai. Kiek įkvėpimo kurti ir rašyti jau galėjau būti pasisėmusi?

K. elektroninis pianinas – du žingsniai nuo lovos. Bent vieną fugą ar sonatą seniai galėjau išmokti.

Iki Temzės – penkiolika minučių pėsčiomis. Kiek vakarų galėjau praleisti vaikščiodama pakrante, kvėpdama pilnus plaučius oro, arba dar geriau – kiek rytų per pastaruosius du mėnesius patingėjau išlipti iš lovos anksčiau ir pabėgioti?

Sąrašą galėčiau tęsti turbūt be galo, kol susidarytų savotiškas London TimeOut.

Tačiau trūksta įkvėpimo gyventi. Taip staiga viskas, viskas nustojo mane dominti šitam mieste. Visi įmanomi darbai. Visi pažįstami ir nepažįstami žmonės – juos jau sudėliojau į stalčiukus: pagal tautybę, rasę, klasę, pomėgius ir išsilavinimą. Ir tiesą sakant, net nenorėčiau būti nustebinta. Kaltinu orą ir tuo tarpu mano galvoje įsikūrusią viziją.

Matau save atveriančią sunkias tamsžales langines, kiek senoko namo antrame aukšte. Labai šviečia saulė. Ir metų man gal keturiasdešimt. Turiu raukšlių veide, bet jos nuo šypsojimosi ir markstymosi prieš saulę. Yra knygų kambary. Yra pianinas, kuriuo beveik negroju.

Ir štai nebenoriu šito gyvenimo, noriu ano, kuris dar nė nežino, kad jį gyvensiu.

Mano mielas didmiesti, kaip keista, kad aš nustojau tave mylėti. Tu dar mėgini pažadinti mano jausmus mesteldamas kokį pribloškiančio grožio saulėtekį ar du, kai neskubėdama keliauju namo iš prašoktos nakties. Dar sugebi išjudinti mano rankas ir kojas, nors ir kaip užsispyrusiai kartoju: I don’t feel like dancing tonight. Bet visa tai – tik paskutiniai neišvengiami ir beprasmiški pasispardymai. Mes gyvensim kartu dar dvejus metus, bet jau išsiskyrę, tik iš reikalo. Mano kūnas bus su tavimi, mintys – muzikoje, o siela – ten, kur nešalta naktį miegoti prie jūros. Kur laiko švaistymas nėra laiko švaistymas. Ten jis vadinamas lėtu gyvenimu. Ten užtenka laiko (pa)stebėti grožiui, ir negraužia sąžinė dėl nenuveiktų darbų.

Net jeigu visa tai – netiesa, spėlionės, iliuzijos… Nebaisu.

~ sukūrė Danguole Kotryna - 26 birželio, 2012.