Let it be
Leisk buti. Dabar suprantu, K., ka sakei apie paprasta gyvenima.
Pamenat, azuolieciai, kai per etikos pamokas turejom tradicija kiekvienu mokslo metu pabaigoj ratu per klase siusti kiekvienas po lapa su apibrezta savo ranka ir rasem vieni kitiem palinkejimus ar ka tik nori.Regis, devintoj klasej etikos mokytoja Juostiene man palinkejo lengvumo. Tada nesupratau, gal net kiek isizeidziau, bet kiek tas palinkejimas buvo taiklus! Nemanau, kad ji mane tiek gerai pazinojo, kad butu supratus, ka man tas lengvumas reikstu, taciau taip kartais, stebuklingom akimirkom ir neitiketinais budais nutinka. Visa gyvenima ieskojau lengvumo (gal daugiau laukiau, nesirinkdama lengviausiu keliu), bet jo niekad nebuvo. Nes vis prisimindavau ta vienazodi mokytojos irasa ir kaskart tekdavo sau pripazint – nelengva. Anei viena prasme nelengva.
O dabar – dabar yra lengva. Ne paprasta, bet nepaprastai lengva.
I’m not sure if I make myself clear here. Akivazdu juk, kaip sunku man keltis rytais. Bet sirdy lengva. Sunku man, tokiai uzdarai, bendrauti sau zmonem. Bet tuo paciu metu lengva. Dar vis kartais sunku, ilgu ir liudna, nes neturiu dar vidines ramybes, palaikancios viska “esu laiminga“ lygyje, bet viduj taip lengva lengva, lyg Londonas butu nurites man koki akmeni nuo sirdies. Tik nezinau, koki. Nuotaiku svyravimai milziniski, kartais net norisi verkti nezinia ko. Uzvakar visadien darbe ploviau indus, ir taip graudu pasidare ir taip beviltiska, ir tokia nevykus jauciaus, ir ta minute, kai jau buciau asarom pradejus puodelius skalaut, bet butent ta minute, ateina Gr. ir sako eit pailset. Lyg butu pamates, lyg butu pastebejes, lyg butu zinojes. Nezinojo jis, nieko nezinojo, kaip ir etikos mokytoja. Kaip ir V., rasydamas man telefonini gimtadienio sveikinima, nezinojo netycia ivardijes mano svarbiausia gyvenimo priestara ir pirmas pasakes tai, ka zinojau seniai, bet ne zodiniu pavidalu, nes ne taip gerai, kaip jis moku jais zaisti. Ir kaip tu tokiom minutem paneigsi, kad zmones ateina niekieno nesiusti?
Tai va ir pilna dziugesio aplink, tai kas, kad apniukus diena sitam mieste. Net ir tas mano laukimas, kuri visad keikiu, siandien man atrodo dziugus, nes laukimas, juk jis visad reiskia, kad arteju, o ne tolstu. Logiska : )
Ir dar O. ka tik atnese vysniu ir sako “Cia visos tau.“
Ir toks begalinis tas pasaulis, dziugesys, minciu persipinimai, zmoniu pazinimas ir isimylejimas. Visko. Toks begalinis sitas jausmas, visai kaip Pachelbelio kanono kontrapunktai.
Let it be.
(Ir atsiprasau uz sentimentaluma. Zinau ir pripazistu, kad banaliai nusipoetinu kartais. Bet, tikiuos, atleistina. : )
Cries of London town or how one can be excited about simple things 
Ir aš norėčiau tau palinkėti lengvumo. Galbūt ir retokai išgyvenam tokią būseną (na, bent jau mane ji aplanko ne itin dažnai), tačiau tos lengvumo akimirkos yra tiesiog pasakiškos :)
P. S. Šitas kanonas kokiam pirmame kurse buvo mano “hitų hitas“ :D
Linkėjimai ;)
Nezinau kaip, bet manau reikia taip susitvarkyt gyvenima, kad sitas lengvumas taptu pastovia busena :) Tai tau irgi va sito linkiu :) (ir baisiai pavydziu visiem, kas raso lietuviskom raidem…)